Poilsis padeda viską sudėlioti į vietas. O gal tas nuolatinis "om mani padme hum" kartojimas vakarais duoda savų rezultatų. Vakarykštis jaukaus vakaro ieškojimas taip ir baigėsi nesurastas. Ne viskas vyksta pagal planą. Ir visgi, užsivakarojau lig vėlumų, bežiūrėdama "Dear John",o po to dar ilgai bemąstydama. Ne, ne apie meilę ir jos įvaizdžius (tiesa, labai puikius) holivude. Labiau apie tai, kaip vėl įgaunu dovaną jausti. Berods jau buvau pamiršusi tą mergaitę giliomis akimis ir mintimis, spalvotais rūbais ir šiek tiek atsargią. Ir tuomet, kai atrodė, jog nebežinau kam esu, ji ima ir sugrįžta. Sugrįžta kitokia, įgijusi patirties ir kitokių kvapų bei atspalvių, bet buvau taip jos pasiilgusi, kad nė neklausdama "kur buvai dingus?" apkabinau ir viskas tarytum stoja į vietas.
Baigiasi tai, kas turi baigtis. Visada paleidžiu, tuos, kuriuos myliu. Nes jų laimė man yra svarbesnė negu mano asmeninis pasitenkinimas. O tuo pačiu gėriuosi, kai tie, kurie šalia, bet toli, taip gražiai auga. Ir nors keičiasi mūsų paplepesių temos ir kartais atrodo "O Diev, argi čia tikrai tai, ką galvoju?", kažkaip labai jauku. Žiūrėti į tuos pasikeitimus ir žavėtis, kad jie yra. Kad augam, keičiamės, o vis dar plepėti taip pat smagu.
Ne visada esu tikra dėl savo sprendimų. Bet turbūt tuo gyvenimas ir žavus, kad niekada nežinai, kur jis gali pasisukti. Kiekvienu sprendimu įdedu plytą į savo kelią. Kelią, kuris veda kažkur, kur ir turi vesti.
Labai mėgaujuosi šiuo tingiu savaitgaliu. Poilsis prieš sesiją, kurio taip reikėjo.
Dar keliauju pažiūrėti kokio gražaus filmo ir po to jau bandysiu skaityti konspektus.
Net sunku išrašyti visa tai, kas dabar manyje gyvena.
http://www.youtube.com/watch?v=onpJ6fLBif8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą