O vakarai vis ilgėja...

Ir man sakė, kad laimingi žmonės blog'ų nerašo. Nežinau, ar sutikčiau visiškai. Bet kažkuria dalim - man irgi norisi rašyti, kai jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas ne vietoj, kažkur ne vietoj aš... Beieškodama kelių ir takelių esu prirašiusi daug įvairaus tipo dienoraščių. Ir šis - ne išimtis. Kai vis po truputį čia sugrįžtu vedina sentimentų, minčių, o gal tiesiog norų dalintis.
Mano dabartis man rodosi šiek tiek tuštoka. Trūksta ten visko po truputį - kartais kažkokios kūrybos, kartais mielų žmonių, kartais knygų ar tiesiog laiko - gražaus, malonaus, prasmingo.Imu jausti, kad grįžtu į realybę (et, kaip kažkas būtų laimingas tai girdėdamas) po gerų metų pertraukos. Kai rutina, rūpečiai, stresas vėl tampa mano gyvenimo dalimi, o džiaugsmas ir visa tai, dėl ko sakau "esu laiminga" neišnyksta, bet nueina kažkur į antrą planą. Džiaugiuosi, kad visa tai vyksta kažkokiu sąmoningu procesu ir nepabundu vieną rytą apimta liūdesio, kurio nesugebu paaiškinti. Bet vis atsiranda akimirkų, kai pagalvoju - ei, mergaite, kas su tavimi vyksta? Ir norisi ieškoti. Ieškoti kelių, išeičių, naujovių; eiti, bandyti... Ir nors esu ganėtinai užspiesta į kampą savo ganėtinai užimtos dienotvarkės, privalau atrasti laiko BŪTI. Būti taip, kaip man norisi, būti tokiai, kokią save noriu matyti, būti taip, kaip yra verta būti. Kiekvienas žmogus paroje turi tas pačias 24 valandas. Tiek jų turėjo ir DaVinci, ir Motina Teresė. Tiek jų turiu ir aš.
O skambu dabar Manto - Drugeliai laisvi :)

Mintijimai

Po sunkios dienos mėgaujuosi skaniu maistu, kava, lova, serialais... Ir kažkaip apsistoju ties laiškais. Tiesa, elektroniniais. Apie tuos, kuriuos pažįstu, kuriems sunku, kurie dalinasi. Mes mokom kitus dalintis. O kaip dažnai dalijamės patys? "Žodis - geriausias vaistas" sako mano reklama. Ar aš taip pat sakau?
O dar šiandien mane maloniai ir keistai stebino kultūriniai skirtumai. Ir galvoju, seniai mokiausi iš naujo pažinti žmones. Tai dėl to visai gera, kad kažkas pakviečia arbatos ir ją nusiperkam ne vero cafe, o geriam iš termoso. Paskutinės gražios rudens dienos? Galbūt. Reikia jomis mėgautis. Eisiu pasivaikščioti sekmadienį.
Kas dar apie šiandien? Kad apturėjau totally fail koliokviumą. Turbūt dar nebuvau per ketverius metus rašiusi, kur taip nemokėčiau nieko ir dėl to būtų taip gėda. Na, galim kaltinti aplinkybes, kaip visada. Bet galim ir ne.
O  rytoj eisiu laikyti anglų kalbos testo. Įdomus posūkis kasdienybėje. Dar nežinia, kur vedantis.

Vietoj statistikos

Check'inu feisbuką, klaidžioju youtube beklausydama gražių ir nelabai dainų, rašau pasiilgtiems žmonėms žinutes, apima mintys apie darbo paieškas ir truputis beviltiškumo tame (kaip gerai, kad darbo man nereikia desperatiškai), tada klaidžioju ieškotis šiaip veiklų, nes jaučiuosi turinti per daug neišnaudoto laiko, užklystu į akcijas, pasidžiaugiu savo pigiom pilateso treniruotėm, grįžtu į feisbuką, plepu su Alessio apie keliones ir šį bei tą, užsimanau iš tiesų išmokti italų kalbą, susivokiu, kiek daug jau pamiršau, ko mokėjau, ir vėl mintys apie neišnaudotą laiką, plepu skype su V., galvoju apie savaitgalį, o jis dar taip toli (dagyvenk, brangioji), ir vėl grįžtu prie darbo paieškų...

Nesibaigančiais ratais šiandien klaidžioju po interneto ir savo minčių platybes. Prieinu išvados, kad ilgiuosi seniai matytų žmonių ir siūlau jiems susitikti (tiems, kur arti) arba rašau kad pasiilgau (tiems, kur toli), kai sustoju. Kai nebežinau aiškaus tikslo, kur toliau eiti, kokiu keliu sukti. Berods ir aš būsiu pradėjusi gyventi Projektais, kaip mano mylimoji. Ir nors žinau, kad galėčiau užsiimti bakalauriniu, ar, dar logiškiau, statistika, kurią turėsiu rašyti rytoj (Dieve, padėk), bet šie dalykai savaime aiškūs. Tai nėra projektai. 

Norisi kažko, kas pažadintų, išjudintų, užkurtų tą motoriuką, kuris, žinau, manyje tyliai slepias. Ne, tam nereikia ypatingų priežasčių. Galbūt tiesiog rytojaus ryto :)

Trečią dieną skambu James Vincent McMorrow.

Galbūt visada pabaigos kvepia pradžiomis, o pradžios - pabaigomis. Ir nedrąsu, nedrąsu žengti žingsnius, o gal baisu, kad nėra to virpulio, kuris turėtų būti kažką pradedant. Ir kad dar nepradėjus galvoju apie tai, kad gali nebūti taip, kaip norisi, o būti taip, kaip bijosi. Nesinori lyginti - kiekvienas kelias vis kitoks. Kita vertus, paskutiniajame jaučiau, kad man to labai reikia. Dabar reikia taip pat, galvojau, dėl visai kitų priežasčių. Imu suvokti, kad visai dėl tų pačių. Visai dėl tų pačių. Pažiūrėsim ar išeis taip pat į gera. Bet jau dabar suprantu, kiek daug atvirumo tam reikės. 

Ir dar šiandien gimtadieniai. Mylimųjų. Tų, kurie buvo, ir tų, su kuriais sieja daugiau negu santykis. Kartą pasakius myliu, myliu visada. Dar vis jaučiu taip pat. 

Kai kalbėjom su Paulina kur dabar esu, sakiau, jog nežinau. Laiminga esi, sakė man, kai kurie žmonės šio etapo niekada neprieina. Nėra jis lengvas. Bet tikiuosi, jog kažkur vedantis. 

Kažin ar įmanoma vieną rytą atsibusti ir suprasti, jog pradėjai kitą etapą. Viskas vyksta pamažu. Bet imu svarstyti - ilgai tam ruošiantis, gal įmanoma? 

Dabar skambu štai taip: http://www.youtube.com/watch?v=uUaRPpnsfb4&feature=share

Šiandien ramu

Po keletos dienų arbatinimosi geriu nuostabiausiai skanų puodelį kavos, o už lango apsiniaukę ir krenta lietaus lašai. Vis dar klausau ir klausau eurovizinės Euphoria, kuri mane kažkuo pakerėjo. Turbūt taip ar kažkaip panašiai skamba dabartinė pabaiga. Ir kažkaip ramu. Kad visi taškai padėti, žodžiai išsakyti ir jausmai išjausti. Kad dabar porą savaičių lysiu (dar nežinau kokios spalvos lašais), o po to bus kita diena. Debesys ne visada reiškia liūdesį. Kartais tiesiog norisi pabūti taip, kaip būnasi. 

Beje, vakar žiūrėjau labai nuostabų filmą. Cafe de flore vadinasi, jei kas norėtų pažiūrėt :)

Noriu prie jūros

Visuomet kažkur važiuodama jaučiu keistą ramybę. Tarsi pro šalį bėgantys vaizdai būtų tam tikra meditacijos forma. Gal ir yra - kas čia žino. Profilaktiškai važiuoti kur nors toli. Reikėjimas. / Vis dažniau imu daryti dalykus, kurių norisi čia ir dabar. Kartais logiškai pagalvoju, kas svarbiau - užlipti ant

to kalno valandėlei, pasigrožėti panorama, ar peržiūrėti skaidres rytojaus egzaminui. Ir pasirenku kalną. Keista ramybė. Mane užkalbinęs vyriškis draugiškai klausia, ar esu buvusi kitose panoramose. "Žmonės pamiršta grožėtis" - sako jis. Gal ir teisybė. Pamiršta mėgautis. O man kartais labai norisi sėdėt ant pasaulio krašto ir tabaluoti kojomis. Ir kartais taip pasitikti rytus. 

Ir dar vakar maloniai nustebau, kaip tipiškas marozėlis draugiškai pasisveikino su vairuotoju, sakė "sustokite, prašau", ir "ačiū" išlipdamas. Treningais maskuojamas intelektas. Bet smagu maloniai nustebti. 

Įdomu, kaip ilgai išbūsiu taip, kaip man būti nesiseka. Bet keistai jaučiu, kad yra reikėjimas. Pabūti. 

Dabar kogero jau atėjo laikas toms egzamino skaidrėms. 

Sveika, sesija!

Gera Tave vėl čia matyti! Gera? Keistai studentui turėtų atrodyti sakinys "gera matyti sesiją". Kita vertus, po visų darbų ir kursinio, tikrai atrodo, jog teliko TIK egzaminai. Ramiai jiems besiruošiant, nelekiant strimgalviais, nereikalaujant iš savęs be proto daug. 

Galėčiau pasiduoti masiniam jausmui "aaaa, ryt egzaminas" ir panikuoti. Bet daug labiau norisi ramiai klausytis muzikos per pertraukėles tarp manijos ir depresijos, gerti žaliąją arbatą, galvoti apie darbelius, kuriuos reikia nudirbti, ir apie tuos, kuriuos norisi. Ir dar šiandien smagiai nusišypsojau, padariusi vietos savo spintos apačioj ir greit ją vėl užpildžius. Turbūt taip būna su viskuo - jei norisi kažko naujo, reikia atsikratyti seno. Net ir tokiuose paprastuose dalykuose kaip krepšiai :)

Mažais žingsneliais nusprendžiau keliauti mažėjimo kryptimi daugelyje dalykų. Vis dažniau kylantis klausimas apie kokybiškumą ir kiekybiškumą ima duoti rezultatų. Tiesa, atsiradus laiko dar reikės nemažai darbo įdėti, norint pajudėti kryptimi, kuria norisi, bet kažkaip imu labai suprasti, jog verta ir vertinga puoselėti savyje mažesnio vartojimo kultūrą. 

Žiūriu šiandien į žmogų, ir galvoju: nepaisant  to, kad kartais viską žiauriai perdedi, yra dalykų, kurių turėčiau iš tavęs pasimokyti. Gal dėl to ir smagu kartais tiesiog pakeisti lokacijos vietą - gyvenime ir auditorijose.