Kažkoks norėjimų metas. Norisi gražių skudurų, apyrankių ir laikrodžių, norisi lūpų dažų ir vakarėlių, norisi keksiukų kepimo ir plaukiojimo baseine, dar norisi juoko ir kakavos virtuvėj, kelionių ir nuotykių, galimybių ir iššūkių ir dar kažko, kas įkvėptų gyventi šiek tiek kitaip. Vakarykštis nusivylimas priverčia pamąstyti apie laiko leidimą su tais, kurie nori jį leisti su tavimi; apie žmones aplink; apie veiklas ir prasmes; apie tai iš ko kyla ilgesys - ar tikrai galimybės būti, ar iš troškimo turėti; apie nemokėjimą išnaudoti laiko; apie dalykus, kurių noriu, bet nedarau... Kartais tikrai atrodo, kad per daug mąstau. Arba neišmąstau nieko iki tokios stadijos, kad sudėčiau taškus ant i ir nebereikėtų prie to paties grįžti. 

O apskritai tai kartais tikrai norisi labai labai išsikalbėti, bet kaip žinia, laikas ir vieta su noru dažnu atveju nesutampa. Todėl ir lieka mintys gyventi galvoje, pasiklydę ir išsiblaškę. Ir tik kitą rytą pagalvoju kad galbūt tuo metu pagalvojau ne apie visus žmones, ar kad kartais pagalvoju ne apie tuos, kuriuos reikėtų. 

Ir ne - savigaila ne iš Dievo, kaip man sakė D. Tada labai pykau už tokį pasakymą, nes visada lengviau jaustis auka, nei ta, kuri atsakinga už susidariusią situaciją. Visgi nuo tiesos nepabėgsi - "blogiausia, kai žmonės nepatenkinti savo gyvenimu ir nesiryžta jo keisti". 

Tad vėl viskas apsisuka ratu ir kuriu milijonus planų, kuriuos norisi padaryti, ką norisi pamatyti, ką išgyventi. Pradėti nuo pradžių? Ne, tiesiog prisiminti svarbius dalykus. Mažus, jaukius, mielus. Tuos, kurie man labiausiai patinka.