Atėjau atsigerti arbatos. Atsinešiau vyno. Rytas. Gera, kad kai kurie dalykai kinta nedaug. Arba kinta kažkaip kartu, jog gali su jais augti, dalintis, būti. Ir taip, kartais sau tik pasitvirtinu dalykus, jog su kai kuriais žmonėmis lengva būti, o su kai kuriais norėtųsi, kad būtų lengva. Bet skirtumas yra, ir visai nemažas. Ilgainiui dalykus vis lengviau sau pripažinti. 

Ir dar man sakė - lapkritis yra mano nemėgstamiausias mėnuo. Ir iš tiesų - nemėgstu jo ir aš. Tačiau šiuo metu matyt visai geras periodas, jog dalykai, kuriuos darau, mažai priklauso nuo oro. Taip, galbūt ir norėsis dažniau susisukti į patalus, bet tai tiesiog mažai įmanoma. 

O apskritai - ramu. Nors neturėtų būti, bet ramu. Nelabai tai susiję su gyvenimu po mirties ar tiesiog buvimu kaip turi būti, bet iš to nebuvimo irgi kažkokia ramybe dvelkia. Gal tie maži žingsniai augimo link. Ir tas retas su meile gaminto maisto kvapas virtuvėj. Alaus ir vyno taurės jų pasiilgus. Vėl dėliojami taškai žemėlapiuose ir tuo pačiu kuriama alternatyva, kuri puikiai pristabdytų nuo bet kokių išvykimų. Atostogos mieste, kuriame palikau daug juoko. Jei tik viskas pavyks taip, kaip turi būti. Taip, temos kartojasi, norisi rašyti apie tą patį, bet tik dėl to, jog tuo gyvenam. Tik dėl to, kad tam tikri dalykai yra mums tokie svarbūs, jog noris kartoti vėl ir vėl. Aš tikiu Tavo svajone. Ir tikiu savąja. Viskas veikia taip kaip reikia, oggi sera arba stasera. 

Net ir tada, kai pritrūksta laiko susidėlioti taškus ant i. 

Ir dar - niekad negalvojau kad maži katinukai gali būti tokie nuostabūs, net jei ir apdrasko rankas :)