This morning i counted how many people I met. This evening i counted how many i left. Silly. How does it change, how we go from one chapter to another, how we meet, how we go together somewhere, how we say things, how we leave. Which one of us is speaking at that time and which one of us is silent. When there are things to say and when there is nothing more to add. When we leave after conversation. When we leave covered  with unsaid things. How we choose the way we leave. How the life adds the soundtrack for it. How do we feel in a moment. How do we feel after a day, a week, a month. Are we angry, relieved, upset or optimistic. Are we full of guilt. Of hope. Of something else. Are we forgetting, forgiving or replying the things we said or wanted to say. How do we feel. How do I feel. 

Pokalbis. Įrankis, padedantis suprasti, susitaikyti, įsigilinti, pamatyti kitu kampu, suvokti, analizuoti, ar kaip labai mėgstu sakyti - reflektuoti. Šiandien turėjau labai svarbų pokalbį. Tokį, visos dienos trukmės. Apie ką? Apie mane. Apie tai, kaip (ne)moku kalbėtis. Apie tai, kaip gyvenam savo susikurtuose burbuluose, kurie mus apsaugo nuo tikrų ar sugalvotų baubų, kurie mus apsaugo nuo buvimo pažeidžiamiems, atviriems, silpniems ir... tikriems. Ir tikrai, galbūt lengva kalbėtis tuomet, kai jausmas atvėsęs, emocija nurimusi, kai gali pažvelgti retrospektyviai ir suprasti kad... viskas buvo ne taip. Ir kad antrą kartą darytum gerokai protingiau, nuoširdžiau ir tikriau. Ar rezultatas būtų skirtingas? Gal ir ne. Gal ir viskas baigtųsi taip pat. Tačiau procesas būtų gyvesnis, tikresnis, gilesnis. 

Mokomės ir mokomės kalbėtis. Ir turiu prabangą reflektuoti patirtį visur - moksluose, darbe, savanorystėj, draugystėj, kasdienybėj. Visur šalia manęs yra žmonių, kurie klausia "kodėl?" ir "kaip dėl to jautiesi?". Aš kartais pabėgu atsakydama šiaip sau/ gerai/ tiesiog/ nesigilink, bet kartais, visai kaip šiandien, nueinu taip giliai, kad suprantu, jog man vis dar rūpi tie dalykai, kurie jau tarsi pamiršti, kad man vis dar svarbu kaip buvo ir kaip galėtų būti, kad man vis dar svarbu pačiai augti santykyje. Arba kad dalykai, kuriuos atrodo galėtum tiesiog išpykti, atleisti ir pamiršti gali palikti pėdsaką ilgam. Ilgiau, nei galėčiau įsivaizduoti. Ir kad pasirinkimas kaip šiame konflikte elgtis yra ne tik mano. 

Milijonai svarbių dalykų. Kaip praėjo mano šeštadienis? Visą dieną gulint ir kalbantis, karts nuo karto nueinant vandens prisipilti, ir vėl grįžtant prie kitų temų, kurios gėdingos, nepatogios, uždaros... Jaučiuosi apsivalius. Kaip po geros išpažinties. Ačiū tau labai, V. Tokį nuoširdumą seniai bebuvau patyrusi. Man atrodo tai yra gražiausia, ką gali sukurti draugystė. 

That might be me after a hard day. 

Šio vakaro playlist'as mažų mažiausiai neįprastas, o šis laikas mažų mažiausiai įdomus. Atrodo lyg versčiau dalykus savo gyvenime, o kažkas manęs klaustų - ar to vis dar tau reikia? Ar norisi? Ar vertinga? Perestroika, pasakytų tėtis. Laikas, kai vienus imu vertint dar milijoną kart labiau, o kitais labai nusiviliu. Ir poelgiai būna kartais jei ne nepagarbūs, tai bent jau žiauriai neskanūs. Ir, prisipažinsiu, niekad nebuvau good at talking. Bet atsiranda žmonių ir situacijų, kuomet žinau, kad jausiuos prieš save kalta nepasakius. Fainai tas, kad uždarydama vienas ar kitas duris kartu su trenksmu jaučiu palengvėjimą. Matyt užverti nėra paprasta, bet tik taip galima įsileisti kažką naujo. Sunku, kai imi kvestionuoti daug dalykų vienu metu. Ir kažkokio stabilumo labai svarbu turėt. Gera, kai gali neabejoti, į ką atsiremti. Ir taip, atsakinėdama į klausimus ir ieškodama prasmės ir vertės, pašalinu ne tik baldus iš kambario, bet ir visokių kitokių kažkada buvusių svarbių dalykų.

Vasaros dangūs būna truputį ypatingi. Kai norisi sulėtinti žingsnį, besimėgaujant tuo auksu nutapytu parku, namų stogais ir žmonių veidais. Nežinau ar saulės šviesa yra laimė (nors kažkaip tikiu, kad sąsajų tame yra), bet viskas atrodo truputį...paprasčiau. Ir nors emocijos ryškios ir aštrios (deja, ne tik malonios), pilna kažkokios ramybės, kad ir tai praeis. Jaučiu, kaip į kai kuriuos dalykus ar žmones reaguoju kur kas daugiau nei norėčiau, tuo pačiu jaučiu kaip raminu save sakydama "brangioji, luktelėk savaitę". Ir po tos savaitės didžiosios streso dalies tiesiog nebėra. Kažkaip leisti sau išbūti, išpykti, išsakyti, džiaugtis, vilioti, bandyti, dalintis - leisti patirti. Tai atrodo dabar man yra svarbu. Ir nors žinau, kad gali būti netikra, kažkaip smagu girdėti tuos šimtus gražių žodžių, atėjus į darbą gauti bučkį į skruostą, nes kažkas per savaitgalį pasiilgo, susitikti nesimačius ištisus metus ir plurpti visą vakarą apie gyvenimą... o kur dar laukiantys iššūkiai, žygiai, jūros ir indėnai! Vasaros liko nedaug, bet liko dar daug padaryti! O ruduo kogero skambės su "come si dice"...:) Ir gal dar truputį "hola", jei viskas okey. 

Ir nežinau ar tai vasara, ar aš pati, jaučiuos šiek tiek... apsinuoginus. Kai prisileidžiu arčiau, jaučiu labiau, išgyvenu daugiau. Gal čia ta aplink kasdien tvyranti paauglystė daro savo, o gal tiesiog...aš?

Mano vasaros pradžios skambesys:

I'm ready for this - čia dainuoja, ir galvoju - oho, tikrai, kažkaip visiškai intensyviai visa einas. Kai savaitgaliai suplanuoti mėnesiui į priekį, ir vis pasipildo naujais nuostabiais planais - man taip patinka! Kartais tai mane varo iš proto ir sakau - atostogųųųųųųų, bet paskui vėl praeina ir imu ramiai džiaugtis tuo intensyviu procesu, kuris vyksta. Jaučiu, kad gali būti visai iššūkių vasara, ir kai kuriais atvejais stumiu save į nekomfortą, ir žmonės man rodo dalykus, kad nenoriu/nedarau/bėgu nuo to, kas sunku, ir kalbamės apie tai, ir kartais tiesiog pabėgu, bet svarbiausia kogero, kad mokausi. Kartais atrodo, kad kasdien tiek nepastovu, jog truputis ramių ir stabilių dalykų nepamaišytų. Bet, kaip sako P., kol saulėta ir šilta, net ir dirbdama šimtus darbelių, šypsausi. Šiek tiek imu dėliotis kryptis ir prioritetus, atrasti laiko antraeiliams dalykams. Dabar noriu atrasti laiko šeimai ir braškėms kaime :) 

Gegužė buvo pilna nuostabiai gražių progų ir akimirkų. Birželis atrodo bus labiau iššūkių laikas. Liepa - galbūt atostogų? :) 

Karts nuo karto pagalvoju apie tave. Ir kažko ilgiuosi. 

Būtent šiandien - esu be pykčio

Būtent šiandien - esu be nerimo

Būtent šiandien - esu dėkinga gyvenimui

Būtent šiandien - esu sąžiningai užsidirbanti pragyvenimui

Būtent šiandien - esu mylinti žmones

Taip sakyti mane mokė jis, kai dar kartu ėjom į joga nidra užsiėmimus, domėjomės vedomis ir prieštaravom bendruomenės normoms. Nes kūrėm savą pasaulį ir jis buvo puikus. Sakau tai be nostalgijos, tik su suvokimu, kad kiekvienas žmogus atneša į gyvenimą dalelę savęs ir kartu galima kartu ištisus romanus nuotykių, jausmų, istorijų, jei tik yra tam noro ir prasmės. We learn how to love by loving - sakė prie Piedros upės. Ir gal iš tiesų. Nebėgti, nesislėpti, neužgniaužti, o jausti, išgyventi, išbūti yra tai, kame galima augti. Net jei jausmai, kuriuos tenka turėti - baimė, nerimas, nesaugumas - yra toli gražu ne patys maloniausi. Bet jie augina. Moko priimti kitą, o dar labiau - priimti save, taip netobulai tobulą. Vienas blogiausių dalykų, ką gali padaryti baimė ir nerimas, yra priversti sudvejoti savo verte bei atimti buvimo džiaugsmą. Ir tokiu momentu, kai jau beveik beveik, tada ir prisimenu, jog būtent šiandien - esu be pykčio... Ir tas tikrai nepakeičia situacijos. Bet pakeičia mintis. Į ramesnes, šviesesnes, laimingesnes... Tada galiu papasakoti tau, kaip jaučiuosi; tada galiu parašyti vieną kitą puslapį darbo, kurio nemėgstu; tada galiu išbėgti pabėgioti ir nusišypsoti už rankų susikibusiai porytei, kurią pralenkiu; tada galiu pagalvoti, kad iš tiesų jau reikėjo skirti laiko šeimai; tada galiu pagalvoti, kad anyway - viskas bus gerai. 

Turiu šimtą norų :) 

Vienas puikus žmogus parodė puikią dainą, kurios klausausi visą dieną. Keistai būna su tais žmonėmis, galvoju, vieni į gyvenimą ateina trumpam ir labai intensyviai nunešdami stogus, kiti tuo tarpu būna tarsi neryškiai, tarsi net nebūna, bet kažkaip nuoširdžiai pasidomi kaip sekas (net jei tas pasidomėjimas būna kartą į metus ar keletą metų). Arba būna tie dar kiti, kuriems vis parodau dėmesį ir kad jie man brangūs, o jie atsako - jau bijau tau rašyt, nes tiek kartų žadėjau, ir netesėjau... Bet gal pykti ar laikyti nuoskaudas yra tiesiog not my kind of thing. Brangūs žmonės yra brangūs ir man sunku apie juos pasakyti ką nors blogo, net jei daug vandens (ir laiko) nutekėjo... 

O šiaip jau saulėlė atkopdama budina svietą ir pavasario spinduliai vis dažniau džiugina akį ir širdį. Taip, pavasaris bus sunkus visai kaip prieš dvejus metus - jau nekart šiemet pagalvojau. "Laukiu kai viskas pasibaigs" - sako D. ir nuoširdžiai jai pritariu. Jau sapnavau birželį, mantiją ir kepurės švystelėjimą į viršų ir tą jausmą, kai pasibaigia kažkoks etapas, kuris buvo labai brangus ir gražus, bet jau nebeesu aš. Ir taip yra su dalykais - jie vertingi tol, kol tai yra tai, kas aš esu. Ir kartais pasibaigia jų galiojimo laikas ar tiesiog juos išaugu (o gal jie išauga mane). Ir taip būna - su daiktais, vietom, žmonėm, darbais ar knygomis... Kartais kyla toks egzistencinis klausimas ar yra kažkas, apie ką taip gražiai dainuojama "but you - you last a lifetime". Ir atsakymo į tai nežinau. Gal kada nors. O čia ir dabar aučiu mažyčius laimės trupinukus. Jie gal ir neryškūs, užkrauti darbais ir rūpesčiais, paslėpti po neaiškumais ir nerimais, bet jie yra. Ir šildo, ir džiugina, ir dalintis jais norisi. Šypt. 

All i can think about is spring and sunshine. Sunbathing, swimming in a lake, reading a book in hammock, eating strawberries and just being adorable. Yup, that's kind of my goal right now. In the mean time - hugging the friends, kissing a boy i like, watching the movies, going for a walk, sharing responsibilities, working and talking with youngsters, preparing food for lots of people, travel through the land just for the weekend, writing master thesis... life seems busy when you look at it from the side. But the thing is - there is always time for myself and for the ones i love. And it's a lot about the attitude i have about the world.

Weekends like this makes me happy. Especially when i don't even remember when i had two days only for myself. Meeting friends, going to the pool, making salads, cleaning the house - all the small things which makes me happy. I could also describe it as a desperate housewife lifestyle, but when it happens so rarely that i start to miss it - it's nothing else but valuable time. And the sunshine... magic sunshine...

 

I want tulips. Lots and lots of tulips. 

Let's go for a walk. And baby, i miss you. 

Life is so hard. How can we be anything but kind?

Life flows. Flows like yesterday is already gone and tomorrow is somewhere far away. Sure, this feeling changes, when you're really looking forward to something or when last days were so amazing you'd like to repeat again and again. But the beauty is - everything is changing. And this time when everything is so intensive that i'm living, as G says, as a mother of two kinds, i feel pretty comfortable that if i'd know that i have only one year to live, i wouldn't change anything. I'm grateful about my work, my family, my friends, my activities, each day i have many things to thank for. I know sometimes it might be hard to recognize the value which is in every person we meet, every experience we had and every feeling we felt. But the truth is - everything happens for a reason. We meet people who make us learn something. We visit places which makes us richer (either outside or inside). We do things which make value for us. To become who you really are - as smart book says. 

Somehow it feels like the ideal me is coming somewhere closer to the one i am now. And you know, i can't hide a smile, cause some of the features of ideal me is so far away, that i can't even imagine myself of being that perfect. But that doesn't change the fact, that freedom inside me is raising and that i feel calm about the world i live in. I know, this feeling might be temporary, I know that it's not perfect, I know that it might crash so suddenly that all these words could mean nothing in a minute. But here and now - i feel grateful and joyful. And what you can do about the spring inside when winter is all around - just let it shine :)  

New years resolutions. Haven't done any yet. The year itself started quite fresh and it's not easy to catch up with all the new things i'm starting. Somehow it starts with the things i was lack of last year, and even if it is uncertain for sure, i believe that everything what happens, happens for a reason. I remember the idea of a book, that we're all creating the life with our thoughts and maybe that's right, cause that's one of the ways i could explain how i do get the work i want or how do i stand in a place i am. And at this point i really need to believe. To believe that everything is for the best and i'm going the way i need to go, to become the real me. Sometimes i feel uncertain, even scared or angry, but if i'd look it from the perspective - i'm happy. Happy to be back into busy life, happy to be closer to my dream, happy to be closer to the people i like, happy to find ways, to create trust, to learn how to talk with the significant ones, happy about decisions i'm making... I don't know how to cook for twelve persons, but i'll do that. I don't know how to write my master's thesis, but i'll do that. I don't know how to set boundaries for the youngsters i'm working with, but i'll do that. And i know i'll learn many new things this year. As i always do. 

Summing up last year experience, i found out that there is no need to worry - last summer really made me realize that. Wherever you go - go with all your heart. Yes, it might be broken. But that doesn't mean it's not worth it. Paris, Copenhagen - traveling is the thing which refreshes me. That's important. Volunteering and people i met there - i feel that one day there will be an end for that. But as long as i stay - i know it's a big part of my life and it really made me grow as a person. And all those people, talkings, hugs and kisses, laugh, cries and tears, seas and vine bottles we drank - it's the joy. The joy i'm most grateful about. 

I promise i'll write my new years resolutions as soon as i'll receive my dream day planner. Thank you for making my dreams come true.