Saulėta. Pavasario šiluma įneša kažkokio lengvo vėjo ir lengvų minčių. Tikslai atrodo ne taip sunkiai pasiekiami, o darbai ne taip baisiai sunkūs. Santykiai su brangiais palaikomi ir per atstumą, o saviausi visada šalia, nepriklausomai nuo to, kad kartais norisi piktai pažiūrėti ir suraukti antakius, lyg tai reikštų "negerai tu čia darai". Džiaugiuosi žmonių pasitikėjimu. Atrodo, kai sulaukiu skambučio pasikalbėti apie tai, kas ne baisiai sekasi, jaučiuosi svarbi. Ir vertinga. Ir apskritai, matyt viskas vienaip ar kitaip veikia savu laiku ir savoj vietoj. Atsiranda kažkoks abstraktus vasaros planas, kuris man patinka, ir ramiai sau teku gyvenimo upe. 

Ir dar - apie svarbumus. Svarbu išmokti priimti ir svarbu išmokti paleisti. Žmonės laisvi pasirinkti, kiek svarbus santykis su kitu žmogumi. Ir nors tas svarbumas dažnai nėra lygiavertis, šalia esantis visada turi teisę pasirinkti, kiek svarbu jam būti. Dažnu atveju aš mielai prisileidžiu atėjusius ir sugrįžusius. O tas atėjusysis laisvas pasirinkti, kiek arti nori prieiti. 

Kiek skirtingų (ne)paprastumų telpa skirtinguose žmonėse. Kai  kuriais iš jų aš labai labai džiaugiuosi. 

Raktas

Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,
linksmai pasakęs:- Eik ir atrakink.-
O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,
vartus į pragarą ar vartelius širdin?

Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,
kažkur yra ta užkeikta spyna.
Tiktai neaišku, kas ten užrakinta,-
teisybė? Lobis? Dievo dovana?

Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?
Gal kvaitulys, kuris iškart praris?
Kada man lemta ir kažin ar lemta
surast tą užraktą ir tas duris?

O gal nėra nei durų anei vartų,
o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,
kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,
į kuo slaptesnę širdį sutiktam?

(Algimantas Mikuta)

Sekmadienio vakaro skambesiai su trupučiu nostalgijos. Gal vasaros kvapui ir jūros ošimui, galbūt svajonėms, kurios jau subliuško muilo burbulais, gal dar nesukurtiems žodžiams, nesutiktiems žmonėms, neapkabintiems. Taip pat nepadarytiems darbams, nesudėliotoms pastraipoms, nenueitiems keliams.

Vienoj gražioj dainoj Razauskas dainuoja apie lyjančius pavasario lietus nuobodžiai ir galvoju apie ką gi iš tiesų jie ten lyja. Kartais išties nesuprantu. Apie draugystes - esamas ar buvusias? Apie ateitis - galimas ar tik iliuzijas? Apie tikslus - kur jie veda? Apie pokalbius - kartais tylius ir be žodžių. Tikiu milijonais dalykų ir tuo pačiu atrodo, kad netikiu niekuo, kol viskas nėra pasakyta banalausiais žodžiais ir/arba nesudėta į paprasčiausius sakinius. Pasitikėti jausmu kartais gerokai nedrąsu. Gal dėl to kartais norisi užuovėjų arba kažko, pakeičiančio trūkumus. Net ir tada, kai aš esu meilė - aš skleidžiu meilę.

Bet tada - pamatai šypseną. Išgirsti melodiją. Atsibundi saulėtą rytą. Pasiklausai laimingų draugės išgyvenimų. Pagaliau randi vietos ten, kur niekada nerasdavai. Gauni komplimentą. Atlieki darbą. Sugalvoji naują planą. Ir viskas kažkaip ima, ir susidėlioja į vietas. Nepriklausomai nuo to, kaip klostosi vieni ar kiti dalykai. O kartais visai nemažą šypsnį sukelia ir great success išvalyti sakų dėmes iš mėgstamų kelnių:) Pavasaris.

Tavo klausimai kartais taip išmuša iš vėžių,

O durklais badai dar aštriau nei kiti…

Ir vis tik kaskart atrodo kažko pasimokau.

Nors dažnai tai net nėra pamokos,

Bet patirtys, atrūšiuojantys savybes, veiksmus ar žmones…
Pabrėžiantys momentus, kuriems kartais kaip tik norisi priešintis.
Ar net artėja prie naujų kompleksų įvarymo,
Bet kartais - protingi ir tobulinantys pripažinti.


Tai kas širdy,

Ką turi įgimtą,

Parodyt gal ir nevisad reik,

Bet nuolat slopinti nereikia.

Ir tai, ką turi - niekas neatims. 

Niekad nebūsi tobulas nei Tu, nei aš.

Ir visad bus tiek prastesnių, tiek geresnių.

Bet vien dėl to nekonkuruoji,

Jei darai tiesiog dėl to, kad smagu…

Išsigryninimai vyksta iš patirčių ir viduje.

/G.Žaltauskaitė/

I say, "Love, love don't mean nothing

Unless there's something worth fighting for

It's a beautiful war

Jei ir nesinori vasarą vykti kažkur, tai viena iš labai rimtų priežasčių yra bilietas į Svajonę pasiklausyti jų gyvai. Ne dėl to, kad nebus kitų progų. O dėl to, kad kai labai labai nori - ima, ir išsipildo. O alternatyvos atsiranda visai netikėtai - ilgais vakarais kuriant galvoje planus ir istorijas. Arba pertraukaujant tarp streso įveikimo programų analizės. Ir jei netyčia imtų, ir išsipildytų - įgyvendinčiau dar vieną seną svajonę. Penketas kilometrų dviračiu yra pats tas atstumas, kurį nesitingėtų įveikinėti rytais. Ir tai būčiau aš, ta, kurią įsivaizduoju. Arčiau tikrojo "tapti tuo, kas esi". 

Įdomu stebėti, kaip vieni žmonės artėja, kiti - tolsta. Arba lieka kažkaip kitaip, nei įprasta. Santykiai keičiasi. Tiesa sena kaip pasaulis. Įdomu stebėti ir savo reakcijas į dalykus. Ir kitų reakcijas bei emocijas. Gaila, kad elektroninis pasaulis nesugeba perteikti tiek emocijų, kiek gyva kalba. O gal ne gaila. Labiau gaila, kad dažniau mes pasirenkam elektroninį ryšį nei gyvą. Todėl taip svarbu atrodo iš tiesų matyti šypseną, o ne skliaustuką ir dvitaškiuką. Nors pokalbiai ne visada lengvi. Ypač apie svarbius dalykus. Bet būtini. Kad jaustumėmės artimi. 

"Tu esi pats tikriausias nuostabaus žmogaus pavyzdys" - šiandien man sakė. Šypsojausi.