Daug įdomių minčių gimsta važiuojant autobusu

O kadangi gyvenu miesto krašte, ir kartais (kaip šiandien) dargi važiuoju namo labai keistu maršrutu, spėju pamatyti ir pamąstyti daug įdomių dalykų. Tėvams berėkiant ant mažos mergaitės, jog ši "daugiau niekur su jais nevažiuos, jei šitaip elgsis", svarsčiau, kaip dažnai žmonių mintys ir poelgiai atitinka vieni kitus. Tikiu, jog tie tėvai nori būti gerai tėvais ir kogero negalvojo, jog kažkada rėktels ant savo dukrelės taip, kad visas autobusas girdėtų. Bet štai. O ko gi pritrūksta? Žinių, kaip auginti vaiką? Kultūros ir etiketo? O gal tiesiog - kantrybės?
Pamenu, kalbėjomės ilgai ilgai su D apie šeimą, ir kaip mamos pamiršta, būdamos mamomis būti ir žmonomis. Kad šeima netampa tik vaikučiu, net jei ji pagausėja. Ir kaip svarbu mokytis skirstyti dėmesį ir prioritetus. Kaip svarbu moteriai neapsileisti, nebūti užsidariusiai namuose, paslėpti visus tušus ir aukštakulnius. Kartaistaip nutinka, ir net ne visada šeimai pagausėjus, o tiesiog pripratus vieniems prie kitų. Pamenu, sakė man tada - teoriškai kalbi kaip labai protinga moteris, pažiūrėsim kaip bus praktikoj.
Taip, niekada nežinai. Ir kartais turbūt visi sau leidžiam pabūti slunkiais. Gal tik ne per ilgai. Italija mane šio to išmokė. :)
Kalbant apie ją - vis dar sapnuoju kasnakt. Šiandien vaikštinėjau po Porta Nuova apylinkes, prie savo antrųjų namų. Padariau sau išvadą, jog Italija gyvens mano galvoj aktyvų gyvenimą lig kito kelionės taško, kurį, labai tikiuosi, rasiu.

Searching for inspiration

Visą savaitgalį ieškojau. Pasislėpusio, pradingusio, apleidusio įkvėpimo. Įkvėpimo viskam - eiti, daryti, kalbėti(s), gaminti, mokytis... Atrodo, geriausia, ką sugebu daryti, tai būti. Būti prie krūvos senų žurnalų, televizijos pultelio ir kompiuterio ekrano. Ir jau taip tikėjau tikėjau, kad pavasaris, kad balos susigers žemėn ir galbūt jau, jau greit įkvėpsiu naujos žalumos. Bet kolkas tik kaupiu kaupiu mintyse, svajoju apie save pačią, kitokią.
Vartau albumus, vakarėlius ir vietas tų, kurie liko, ir vis klausiu savęs, kodėl aš nelikau. Žinau visus atsakymus, kuriuos sakiau sau, darydama šį sprendimą, bet nei vienas jų neatrodo vertas tiesos gramo šiuo metu. Bet juk visada atsiduri ten, kur turi būti, tiesa? Juolab, kai dabar manęs reikia patiems artimiausiems.
Kažkaip keistai. Tikėjausi sunkumo, bet kažkokio ne tokio. Kažkokio kitokio. O dabar tikrai jaučiuos užsnigta užsnigta...
O protingiausia mintis, kurią radau viename tų senų žurnalų, skamba taip: " Negaišk laiko laukdama įkvėpimo. Pradėk dirbti, įkvėpimas pats ateis."

Kai senų namų tiesiog nebesinori

...o rašyti vis dar norisi, ypač, kai už lango balos ir taip smagu tupėti namuose. Jei norisi rašyt, tai rašyk kursinį - sakyčiau sau, jei mąstyčiau logiškai. Bet logiškai aš dažniausiai tiesiog nemąstau. O einu, kur rodo širdis, tingulys ar gražios gatvelės veda. Kartais visai be tikslo. Bet beveik visada randu tai, ko ieškau, o gal net nežinojau ieškojusi.
Ir šiandien, bevaikštinėdama su kone vaikystės draugu, nustebau, pamačiusi, jog iš mano arbatų krautuvėlės dabar belikusi rankdarbių krautuvėlė. Gaila, jog skaniųjų arbatų nebėra. Bet rankdarbiai juk ne maxima, tad labai nepiktauju.
O apskritai keliauju be tikslo šiom dienom. Kupina išsiskyrimų nuotaikos, kažkokio lyg apledėjimo, sustojimo ir nebežinojimo, kodėl ką darau ir kodėl kur keliauju. O gal nekeliauju niekur ir tiesiog bijau, jog čia sustojusi tiesiog pamiršiu apie visa tai, ką svajojau. Sako, jog yra du dalykai, vedantys gyvenimą - meilė ir baimė. Dažniausiai pasikliauju pirmąja. Bet dabar jaučiu kaip į nugarą alsuoja antroji. Dievaži, jaučiu.
Labai noriu pavasario. Noriu žibučių, tulpių kovo aštuntosios proga, žolės dygimo ir debesų melsvėjimo. Pasakykit, kad jau greit, jau greit. Aš dar truputį užsimerksiu ir palauksiu. Tuoj tuoj.
Ir širdutėj vis dar tuksena tikėjimas, kad su pavasariu ir aš pražysiu.

Norisi džiaugtis ir džiuginti

Kalendorius rodo vasario antrąją pusę. Ir iki pavasario beliko pusantros savaitės. Gal dėl to toks pozityvumas, toks džiaugsmas, idėjų krūvos ir svajonės galvoj. Apie žmones, mielus ir švelnius, apie pliušinį meškiną, kuris būtų visur draugas, apie darbą vasarą, kuriame uždirbtus pinigus galėčiau praleisti kelionėms, apie žalią žolę, kuria taip gera braidyti basomis, apie gaivų lietų ir badmintoną Santakoj su jaunimiečiais. Kažkas gražaus tas gyvenimas, tiesa? Ir kaip sakiau, vis dar nenukrentu nuo savo debesies. O gal nukritusi vėl ir vėl ropščiuosi atgal, nes iš ten vaizdas gražesis ir mielesnis.

Berods, turėčiau skendėti dabar depresijoj, ir iš tiesų ilgiuosi žmonių ir vietų, kuriose buvau, bet su trupučiu nostalgijos. Aš tikiu, kad tuos žmones dar bus lemta pamatyti. Ir kad mano miestas kažkada vėl taps mano miestu - bent dienai, bent valandėlei.

Gera, kad yra ką prisiminti. O tuo pačiu gera, kad yra kuo gyventi čia ir dabar. Kambarioke, kuria be proto džiaugiuosi, pasisėdėjimais su kursiokais, žmonėmis, kurie laukia ir ilgisi ir atveria tau savo namų ir savo širdies vartus.

Svajoju, svajoju, svajoju… O kartu su noru duodamos ir visos galimybės jam įgyvendinti.

Keliauju pas mamą valgyti skanių lietuviškų cepelinų, kurių neragavau jau daugiau nei pusmetį. Džiaugsmas, džiaugsmas visur aplink ir manyje.