Nuo šios dainos prasidėjo blog'o istorija - i see the world through <you>. Rašymas vis verčia pamąstyti ir permąstyti apie tai, kas vyksta, kaip jaučiuosi, kur esu, kur link einu. Ir kai šiandien V. kalbėjo apie tai, kaip stengiasi prastebėti džiaugsmus savo kasdienybėj, galvoju išties - šalia žvilgsnio kiek laiptų dar liko, svarbu pamatyti ir tai, kiek jau užlipom. Visur - moksle, karjeroj, santykyje, keksiukų kepime... :) 100 happy days tikrai gali padėti pastebėti mažus džiaugsmus. Kartais jie būna pačiais neįtikėčiausiais rūbais apsirėdę - šiltam žvilgsnyje, praeivio šypsenoje ar slaptame apkabinime. O gal tame pasakyme "Tu šauni", kuris priverčia nusišypsoti. Nežinau, ar kada nors uždirbsiu milijoną. Bet pagalvojus apie tai, kiek žmonių jau "uždirbau" savo gyvenime, pasidaro begal šilta. Ir taip kaip šiandien, bevaikštant vakarėjančiom gatvėm, prisiminti, kad gyvename čia ir dabar. Kad esame dabar, ir ateitis yra kažkas neapčiuopiamo.  

#Happyday

Kita vertus, svajonės ir tikslai mums rodo kryptį. Kryptį, kuria norime eiti, kryptį, kur link tobulėjame, kryptį, kuri veda mus geresnio rytojaus link. Ir jei iš tiesų reikėtų įsivaizduoti rytojaus dieną, kai nebėra jokių problemų gyvenime, turbūt vienas iš dalykų, kas man apie tai kalbėtų, yra tyla ir džiaugsmas, kuriuos jausčiau viduje visai taip pat, kaip jaučiu dabar. Kad viskas veikia taip kaip reikia. 

Dėkoju gyvenimui už žmones ir pokalbius. Jūs esate dovana. Viena brangiausių, kurias esu gavusi. Meluočiau, jei sakyčiau, kad padaryčiau dėl jūsų viską. Bet padaryčiau tikrai daug. 

Retkarčiais reikia priminti sau, kad svajonėms niekada nevėlu. 

Ir čia citata, kuri visai ne į temą, bet tokia taikli, kad noris ją kažkur išsaugot: "At the end of the day, sex isn’t just about sex, although it is, in itself, a pleasurable and significant part of life. It’s also about making real contact—a genuine give and take between two people. It ignites an atmosphere of warmth and intimacy. It is one more way to uphold the quality of romance and sense of companionship that makes relationships worthwhile—a means of making connection and keeping feelings alive in real time, face-to-face, without distraction."

Although Paris was Her dream, not mine, walking those streets i found myself as walking in my own dreamland. Maybe it was because of that Paris spirit all around or maybe because it was a gift for myself with no reason. But it really made me smile and joy. While walking in numerous capitals of Europe i can notice parts of the same, there are also difference which makes the cities unique. But now i'd rather choose a destination somewhere in a small cities by the oceans or seas. Or Barcelona. I have a dream about Barcelona. But that will not take long to come true. 

Choosing the places to visit is not the hardest thing to do. Choosing where you want to go by yourself or who you'd like to become - that's the tricky part. And sometimes i really don't know. But when i need to make a decisions like i did today i just go by the feeling where i belong. I know it's not logic or even smart, but what should i say - there is the only way i know. "Wherever you go - go with all your heart" said someone smart, and i know that i can't go where i do not belong. Hopefully in the end everything will be just the way it should. Live with love or live with fear. I choose love. And this choice should not let me down. 

People come and people go. When i was talking with a friend who's moving to other city, living in other country, reaching for a dream - i wonder what kind of thing is belonging. Is it a stable thing or just comes with the right people and activities around? And how much of unstable i can handle. There are those who i call taveler heart - who could live on the road, all their lives could be packed in a backpack, who are not afraid to get lost in the middle of nowhere. And i do adore those people. But also there are other ones, who are creating a warm and cosy home, baking pies and wearing fresh-washed sweaters. I look at them and feel a bit jealous of the warm feeling they can make so easily. I'm none of those. Or something in between. Or maybe on my way with a backpack to find those apple-pie-smelling home. 

“Is there anything I can do to make you feel more loved?” 

Gyventi

Srūvant

Kaip upei

Iš platumų

Į lygumas

Ir atgal.

Ieškant

Patyrimų,

Žmonių,

Atodūsių

Ir atokvėpių.

Basomis

Nebijant susižeisti.

Gyventi

Atkarpomis

Kaip sąsiuvinio

Langeliais

Ar šachmatų

Lentos kvadratėliais:

Į priekį, šoną

Atgal.

Ir vėl nuo pradžios

Link galo.

Stebėtis.

Žavėtis.

Užsimerkti.

Gyventi, gyventi, gyventi...

The female side of me

This post even has a name on it. Not usual.

And it all started by the conversation:

-You need to write something on your blog.
- I don't want to. I feel quite down this time and all i'd write is how fu**ed up life is.
- Well, there is those kinds of posts as well.

And than i understood that i don't need to be chreerful all the time. And this time is pretty fu**ed up for me. I'm missing three of four most important parts (or joys) in my life. I don't feel passioned about anything. Somehow it just doesnt work as i imagine it should. Somehow? Well, yes, pretty pathetic to put the responsibility to anyone else, but me. I know all the shit about it's my own responsibility, i need to make moves to change something, But all i want to do now is complaint and someone to be patient with me. I'm happy I have those people which i can trust for better or for worse (and i love you to the moon and back!). But i don't like to be the grumpy one. That's why i prefer to stay on my own when it's bad. I know that's not a good option. And learning to let it go, to let it out is something i'm still working on. 

And there is one more thing (one more quote of conversation):

- I want love. Real, unconditional, crazy love with all the possible passion and butterflies included.
- That's sweet!
- But I start to have a doubt that this kind of shit is existing. 

And by saying that i mean this is the female side of me. I can be emotional, i can be insecure, i can be whatever you'd call a PMS woman would be. Usualy i try to avoid this part. But sometimes it just happens. And than i need a strong man to stay by my side. Who would say the same as i heard today: 

- You are a gorgeous girl, stupid! 

And that really makes me smile.

Talking/thinking about impossible/impossibilities is kind of my thing at this time of life. Impossible is nothing - saying nike advert and it's absolutely true when you really feel that way. But i am a human - i have doubts, insecurities or second thoughts. Even if I'm pretty much optimistic all the time, sometimes i feel lost in all the possible scenarious which could happen to me. Some of them i'd really look forward. Some... some are scary and sad. That's why i'm kind of pushing myself to make decisions and find a direction where i need to go. And it's a bit stressful as the joy of being is staying somewhere behind. It shouldn't be that way. So again and again i'm reminding myself - you can live a life with fear. Or you can live a life with love. Thats a two options you have. And you need to choose the best one.  

And as i know which one is the best - i'm starting from the beginning: being nice to people, sharing my love and emotions, hugging and kissing the ones i do care about, baking cupcakes and taking pilates classes, writing sentences about my experiences in volunteering, taking responsibilities i'm scared to do, but really looking forward. And this is how my life flows. 

It is important let the unknown happen. The same as have a direction where you're going. And do things with love. 

and 

all

 at once,

summer

collapsed

into

fall

  

Ieva Narkutė - Pirmosios meilės daina

Beapsipirkinėdama net kelioms dienoms į priekį galvoju, jog šaldytuvas tuoj nebebus tuščias. Vadinasi, grįžtu namo. Su žaviais rudeniškais lietumis, basutes pakeisdama bateliais, vis dažniau atrasdama savo mėgstamas skaras vėl apsivyniojusias kaklą. Tokiais vakarais kaip šis lietingas sekmadienis iš tiesų jaučiu džiaugsmingą melancholiją. Sugrįžti gera. Ypač tada, kai pasiilgsti ir jauti, jog kažkas laukia. Šįkart po visos vasaros maudynių, klajonių, kelionių, plepesių, akimirkų, žmonių, vietų - laukia namai. Jaukūs. Tiesa, vienas svarbus dalykas čia labai pasiilgtas ir laukiamas - mylimosios juokas. Bet ir jis čia sugrįš, išmaišęs tolius tolimuosius. Tada jau bus pilni namai. Tiesa, svečių batai čia ne mažiau laukiami. Atbunda noras daryti vakarienes ir gurkšnoti vyną.

Sudėti visos vasaros įspūdžius į krūvą būtų sunku. Gal net neišeitų, kai atrodo kad nutiko tiek daug visko skirtingo. Net ir pastarųjų dviejų savaičių akimirkas sutalpinti į vaizdus ir žodžius sudėtinga. Tik tas jausmas neapleidžia - gera gyventi, gera gyventi, gera gyventi... Ir mylėti visus tuos, kurie aplink. Murkiu kaip katinėlis, kai man glosto galvą. Apsikabinti galiu šimtą kart per dieną. Nemėgstu miegoti viena. Atvirumas kartais stebina. Kartais - labai prajuokina. Kartais - priverčia susimąstyti. Kartais kažko išmoko. Šypsausi vien pagalvojus apie tas tobulas akimirkas, kai iš tiesų jaučiausi kaip filme. Pasirodo juos stato pagal tikras vietas ir emocijas :)

Daryti sprendimus niekada nėra lengva. Laukti jų - kogero nelengva taip pat. Bet būna, kad svetima laimė man tiek pat ar net daugiau svarbi, nei manoji. Dėl to norisi laukti kantriai. Nors kai įsivaizduoju save po penkerių metų, kažkodėl labai aiškiai galiu įsivaizduoti tuos didelius langus ir saulėtą virtuvę, skendinčią ruošiamo maisto kvapuose. Norai paprasti ir žemiški. Kad galėčiau šypsotis. Ir dar apie artimųjų svarbą. Kartais ji išties didesnė, nei norime sau pripažinti. Galima tai vadinti kaip nori, bet šeima yra pamatinė vertybė. Ir kai sakoma "neįsivaizduoju, kad galėčiau su juo/ja turėti vaikų" turbūt irgi daug ką pasako. Kaip ir mintis "galėčiau su juo gyventi".