Būna, kad dainos siejasi su tam tikrais įvykiais, vietomis, žmonėmis. Šiandien, kuomet išgirdau šią - Andrius Mamontovas - Tiktai tavyje - prisiminiau, kaip šį Mamontovo albumą dainavom ne tik mes, bet jo melodijas jau atpažindavo ir pas mus besilankę draugai - vokiečiai, prancūzai, indai, italai... Kai kurių jų archyvuose, tikiu, dar lig dabar šį albumą galima rasti. Melodijos, kalbančios apie mus. Ir dar man tai labai labai primena Sacra di San Michele, kur įkvėpėm tai, ką iškvepia medžiai. "Bet juk tu namo nenorėjai" - visai neseniai man priminė mama. Ne, nenorėjau. Bet visai ne dėl šalies, kurioje buvau. Dėl žmonių. Viskas visada dėl žmonių. Taip, gražios vietos, peizažai, gamta - visa tai keri ir žavi, bet žmonės tampa artimi. Ir tas artumas padaro juos svarbius mūsų gyvenimuose. Šiandien važiuodama perekrūzu jaučiausi su savais žmonėmis. Ir tyliai tipendama tuos kelis metrus lig namų galvojau, kaip svarbu tų savų turėti. Kad galėtum juoktis, dalintis, būti, žaisti stalo žaidimus, kalbėtis apie tai, kas svarbu, pašaipiai tyčiotis vienas iš kito visiškai neįsižeidžiant, o kartais pamatyti ašaras kito akyse ir tik nusišypsoti su nebyliu "aš esu tau, jei reikia". 

Artumas yra kažkas nepaprasto. Ir būdama kažkam artima, jaučiuosi begal laiminga. Gal todėl taip svarbu kalbėtis, paklausti kaip sekasi, dalintis tuo, kas vyksta gyvenime, susitikti, apkabinti, nusišypsoti. Per tai duodu dalelę savęs. Ir gaunu kito žmogaus dalelę. Todėl kartais spirgu iš nekantrumo, kai žinau, kad jau greit greit galėsim susėsti, išgerti kartu puodelį arbatos ir sakyti - kaip seniai tavęs nemačiau! Pasiilgau! 

Džiaugiuosi, kad žmonės, kuriuos sutinku, moko mane artumo. Moko atviriau dalintis, labiau įsiklausyti, daugiau išjausti, labiau pasitikėti, prisipažinti nežinant, nemokant, klystant. Net jei kartais tai būna atviriausias pokalbis per visą mūsų bendravimo istoriją - jis vyksta dėl to, kad toji istorija kažko išmokė. 

Gauti šokoladą už rekomenduotą knygą smagu. Kai ten ne tik aš pati, bet ir kiti randa atsakymus į rūpimus klausimus, išgyvenimus. O kartais į diskusijas, kurias kartu aptarinėjom. Ir nors šioji mano vasara gausi knygomis daugiau jų kiekiu vienetais, nei skaitymo valandomis, versti puslapius vis dar yra malonumas. O tuo pačiu vėl į rankas paimta knyga verčia prisiminti detales, dėl kurių šią knygą pamilau: 

Tyki aušra, vaiski mėlynė
Vis ryškėja, artinantis dienai,
Taip pat ir laimė
Melsva... melsva... užvis melsviausia,
Balti palaimos debesys,
Per kraštus besiliejantis džiaugsmas.

Paskui saulėlydis
Apgaubia mus švelniu rausvumu,
Ir mes paskęstame
Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime,
Žemiška siela ir Kosminė siela,
Trykštančios grožiu.

Kai ateina naktis,
Mažas mėnulis kvatoja tamsoje.
Aš irgi juokiuosi
Ir galvoju: 

Ten anapus pasaulio
Tavo padangė
Irgi sklidina
Šio auksinio juoko.
Viliuosi, kad tu,
Spindinčios Mėlynos Akys,
Matai ir girdi,
Ir mus visus tris
Jungia šis džiaugsmas:
Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,
Atskirai kartu,
Bet atstumas bereikšmis.

Aš užmiegu,
O pasaulis
Man šypsosi. 

We all have a story to tell. Sometimes even few of them. All different, many of the boring ones, many of the crazy ones... Sometimes I wonder where one of each starts and how it comes to other kind of ending. When you mix many different things into one bowl sometimes is just a mess what is the result and sometimes it's a most tasteful smoothie. The problem is that when I start, I rarely know what will be the result. And maybe that's a good thing. Even sometimes I need to throw away everything I mixed. 

These days are full of unusual. Unusual feelings, people, conversations, experiences, places... And as I was saying yesterday sitting on a hill - I was so worried about this summer and it turns out that it's the best of unexpected. I'm leaving my comfort zone in a very smart way and listening to the language of my heart - just doing what it feels right to do. Now it feels a little bit mixed up, but in general it's just a happiness around. Happiness and freedom. Maybe I should thank a few persons of challenging me to become a better person or just a better version of myself. 

I don't know if I'm moving forward or just moving. But i'm pretty sure it's much better than staying in the same place. If i'm at the right way - i will find my dream. If not - i will get the experience which is valuable anyway. And more dreams is something i should create. As feeling lack of dreams and path is kind of new for me, but i'm always capable of dreaming a bit more, loving a bit more, living a bit more. Or even a lot.

Sleeping. Kissing. And traveling. It's the three things I love the most. 

Leon Somov & Jazzu - Ką tu su manim darai?

O kaip tu taip gyveni - be darbo, be plano, be krypties? O ne, atsakau aš, turiu aš kryptį. Ir darbą, ir planą, ir svajonę. Ką padarysi, kad keliai ne visada tiesūs. Per aplink man patinka labiau. Ypač taip, kaip dabar - basomis, saujomis renkant braškes ir šilauoges, beskaitant knygas, kurias norisi cituoti, krykštaujant su vaikais, kurie moko ne tik kantrybės, bet ir vaikiško požiūrio į pasaulį, žmonėmis - vienų jau dabar labai pasiilgtų, kitų - tik po truputį nedrąsiai pažįstamų. 

Stebuklai slypi kažkur paprastuose dalykuose. Net ir tada, kai šiek tiek paklysti miške vidury nakties, muilo burbulai sprogsta greitai, o pagalba iš šalies ne visai tokia, kokios labiausiai norėtųsi. Bet šypsenos, apkabinimai, šokiai pagal senas senas melodijas, kavos puodelis ir bučkis į skruostą... Galvoju, kad buvau truputį pamiršus, kokie nuostabūs, net kai pavargę, žmonės būna tas offline 24/7 valandas. 

Tiesa, kartais teko nuvogti kelias miego valandas dėl trupučio online. Bet juk darome dalykus tik tada, kai jų labai norim. Ir dėmesys iš tiesų yra dovana, kurią dovanodami kitam, jį paskatiname jaustis ypatingu. 

Su kai kuriais žmonėm taip kažkaip yra, kad labai paprasta būti. Ir nežinau koks išlavintas tas mano raganiškas šeštasis jausmas, bet dėl tokių žmonių retai apsirinku.

Ir pabaigai: "užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla,  girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus." 

Nuostabaus nuostabumo dienos. Nežinau ar Naglis Šulija šiaip pezėjo man apie puikaus bendravimo savaitgalį, ar ten žvaigždės ir pilnatys kažką rodė, bet atrodo tiesos tame yra. Už pilvo privertęs susiimti spektaklis, vedimas iš kelio link macdonaldo, plepesiai iki pusės penkių, sodas, besisukiojanti šašlykinė ir tas laikas, kurį nesimatėm, pirtis ir medus, varlės baseine ir pravirkdęs filmas. Gyvenimas kartais pažeria saują jaukumo, susupęs ją į šiltus arbatos puodelius. Žavinga. Ne tik dėl mūsų, kai ten būname. Bet ir dėl jausmo, patyrimų ir pamąstymų, kuriuos visa tai sukelia. Galbūt todėl taip mėgstu žmonių mintis ir požiūrius.

Fotografai dirba savo darbus, o žmonės keliauja į kraštus, kuriuos apžiūrėjo per google. Truputį pavydžiu jiems. O tuo pačiu tyliai džiaugiuosi savo netikėtu destination. Svajoti reikia drąsiai. Gal net kiek daugiau ir drąsiau, nei tai pastaruoju metu darau aš. O ir apskritai kartais gyvenu, lyg būčiau live forever, šiek tiek pamiršdama apie kasdienybės trapumą (kurį ima ir primena visai netikėtai). Nežinau ar live now die young is my kind of thing, bet tikrai kai kuriuos dalykus reiktų daryti kitaip. Net ir tada, kai kalba eina apie visiškai profesinius reikalus. 

Visai žavu gyventi be plano. Galbūt kada nors pamatysi mane visiškai beatodairiškai kvatojančią.  

Sukurk man tris Kanadas

Aš pažadu Tau dvi

Huh, koks netikėtas užklupęs sveikas pyktis ir (nesi)džiaugimas(is) kito laime. Ne dėl to, kad tai būtų netikėta savaime, kiek tiesiog suvokimas, kad ei, kada, jei ne dabar? Atrodo, šį tą norisi keisti. Gal net visai smarkiai. Nežinau, ar tam tikri dalykai yra susiję, bet atrodo tampa svarbu truputį daugiau stengtis ir truputį labiau augti. Palikti išbarstytas šypsenas ten ir tiems, kam jos buvo skirtos, o pačiai žengti žingsnelį į priekį ir mokytis naujų dalykų. Kartais tikrai pernelyg daug galvoju apie dalykus, kurie buvo, ir ar verta juos daryti kitaip. Sugrįžimai į buvusias vietas vertingi tik tada, kai be jų gyvenimas tuščias. Visais kitais atvejais verta tik judėti į priekį, pasisėmus patirtis.

Prašyti palaikymo ir dėmesio niekada nebuvo lengva, bet rodos šįkart taps būtina. Gera žinoti, kad yra į ką atsiremti. Idėjos jau galvoje. Metas imtis veiksmų.

Sirpsta midus /Justina Bu/

Pašiauštaburnis gyvena sau tyliai
pasirodo tiktai išalkęs
minta apkabinimais
dairosi palto
nors jau pavasaris
kalendorius banguoja
kaip jūra
nuo alyvų žiedų

pilnas kvapo
ieškosi
kas išvėdintų
žvilgčioja tyliai
pro renesanso balkoną
kur Džiuljeta
sprendžia dilemą
apie įsakymus ir įstatymus
jų prasmingumą
ir paiką kvailybę

pašiauštaburnis
norėtų apsikabinti
net ir nesolidus toks –
tikrai pasišiaušęs,
bet juk dar visai rytas

ir gal nevalia dar

nors nieks taip
nėra jam net sakęs
bet žemėj šitoj –
nedrąsu
ypač šiokiadieniais
prie dailios damos kojų

Kai niekas nemato
ir ne visi žino –
keliasi jis
pabėgiot,
kad nurimtų

ridena mėnulio vaikus –
sunkiai dirba
žavisi jais
kaip perliniais karoliais
ant solidžios damos kaklo
operos ir baleto teatre

jis visai nevaidina
stipriai išalkęs
toks pasišiaušęs
ir toks prasikaltęs
nors nieko baisaus nepadaręs

kai kaimynai pro šalį kinkuoja
ir tyliai galvoja
koks jis tuščiaviduris

Pripila jis į save
išpažintis Džiuljetos
juoką mėnulio vaikų
ypatingas istorijas
ir laiškus
tik jam skirtus

užsiriša kišenes
ir vaikšto basas –
tegul jie galvoja,
kad toks nelaimingas
ir toks neturtingas

juk ne nuo jų žinojimo
jo širdy
šiandien sirpsta midus.

"Tai kas tas gyvenimas?" by Bradley Trevor Greive

Žiūrėk kaip nori, gyvenimas – keistas daiktas. Baisiai keistas. Pavyzdžiui, neginčytina, jog mes visi sudaryti iš visiškai tokios pat materijos, kaip ir protingiausios, kūrybingiausios, įstabiausios visatos būtybės. Maža to mes susidedame iš lygiai tokių pat atomų struktūrų, kaip ir aukščiausi planetos kalnai ar šviesiausios Galaktikos žvaigždės. Aišku, tą patį galima pasakyti ir apie bulvę, sraigę ar mėsos vyniotinį. Gal todėl gyvenime tiek daug nesusipratimų.

Todėl daryk, kas tau prie širdies, ką veikdamas jautiesi laimingas, ir stenkis atlikti tai kuo geriau – nesvarbu, kad lipdai tik sniego gniūžtes, bandai kuo ilgiau išbūti po vandeniu, rėkti iš visų plaučių ar meistriškai valdai plaukų džiovintuvą. Svarbiausia, kad pačiam tai patiktų.

Kai iš tiesų mėgaujiesi gyvenimu, pasiskonėdamas geri jį lig paskutinio lašelio, viskas aplinkui ima mainytis ir sužimba skaisčiausiomis spalvomis. Darydamas tai, kas tau prie širdies, kas rytą smagiai nubloški antklodę, nes nauja diena tave džiugina, todėl pasitinki ją sklidinas užkrečiamo linksmumo.

Bet užvis nuostabiausia štai kas: jei gyveni taip, kad pačiam net ūsiukai riečiasi iš malonumo (aišku, jeigu ūsiukus turi), tuomet tavo pavyzdys įkvepia ir kitus, o šitaip, mielas drauge, mes keičiame pasaulį!