Nuostabaus nuostabumo dienos. Nežinau ar Naglis Šulija šiaip pezėjo man apie puikaus bendravimo savaitgalį, ar ten žvaigždės ir pilnatys kažką rodė, bet atrodo tiesos tame yra. Už pilvo privertęs susiimti spektaklis, vedimas iš kelio link macdonaldo, plepesiai iki pusės penkių, sodas, besisukiojanti šašlykinė ir tas laikas, kurį nesimatėm, pirtis ir medus, varlės baseine ir pravirkdęs filmas. Gyvenimas kartais pažeria saują jaukumo, susupęs ją į šiltus arbatos puodelius. Žavinga. Ne tik dėl mūsų, kai ten būname. Bet ir dėl jausmo, patyrimų ir pamąstymų, kuriuos visa tai sukelia. Galbūt todėl taip mėgstu žmonių mintis ir požiūrius.

Fotografai dirba savo darbus, o žmonės keliauja į kraštus, kuriuos apžiūrėjo per google. Truputį pavydžiu jiems. O tuo pačiu tyliai džiaugiuosi savo netikėtu destination. Svajoti reikia drąsiai. Gal net kiek daugiau ir drąsiau, nei tai pastaruoju metu darau aš. O ir apskritai kartais gyvenu, lyg būčiau live forever, šiek tiek pamiršdama apie kasdienybės trapumą (kurį ima ir primena visai netikėtai). Nežinau ar live now die young is my kind of thing, bet tikrai kai kuriuos dalykus reiktų daryti kitaip. Net ir tada, kai kalba eina apie visiškai profesinius reikalus. 

Visai žavu gyventi be plano. Galbūt kada nors pamatysi mane visiškai beatodairiškai kvatojančią.  

Sukurk man tris Kanadas

Aš pažadu Tau dvi

Huh, koks netikėtas užklupęs sveikas pyktis ir (nesi)džiaugimas(is) kito laime. Ne dėl to, kad tai būtų netikėta savaime, kiek tiesiog suvokimas, kad ei, kada, jei ne dabar? Atrodo, šį tą norisi keisti. Gal net visai smarkiai. Nežinau, ar tam tikri dalykai yra susiję, bet atrodo tampa svarbu truputį daugiau stengtis ir truputį labiau augti. Palikti išbarstytas šypsenas ten ir tiems, kam jos buvo skirtos, o pačiai žengti žingsnelį į priekį ir mokytis naujų dalykų. Kartais tikrai pernelyg daug galvoju apie dalykus, kurie buvo, ir ar verta juos daryti kitaip. Sugrįžimai į buvusias vietas vertingi tik tada, kai be jų gyvenimas tuščias. Visais kitais atvejais verta tik judėti į priekį, pasisėmus patirtis.

Prašyti palaikymo ir dėmesio niekada nebuvo lengva, bet rodos šįkart taps būtina. Gera žinoti, kad yra į ką atsiremti. Idėjos jau galvoje. Metas imtis veiksmų.

Sirpsta midus /Justina Bu/

Pašiauštaburnis gyvena sau tyliai
pasirodo tiktai išalkęs
minta apkabinimais
dairosi palto
nors jau pavasaris
kalendorius banguoja
kaip jūra
nuo alyvų žiedų

pilnas kvapo
ieškosi
kas išvėdintų
žvilgčioja tyliai
pro renesanso balkoną
kur Džiuljeta
sprendžia dilemą
apie įsakymus ir įstatymus
jų prasmingumą
ir paiką kvailybę

pašiauštaburnis
norėtų apsikabinti
net ir nesolidus toks –
tikrai pasišiaušęs,
bet juk dar visai rytas

ir gal nevalia dar

nors nieks taip
nėra jam net sakęs
bet žemėj šitoj –
nedrąsu
ypač šiokiadieniais
prie dailios damos kojų

Kai niekas nemato
ir ne visi žino –
keliasi jis
pabėgiot,
kad nurimtų

ridena mėnulio vaikus –
sunkiai dirba
žavisi jais
kaip perliniais karoliais
ant solidžios damos kaklo
operos ir baleto teatre

jis visai nevaidina
stipriai išalkęs
toks pasišiaušęs
ir toks prasikaltęs
nors nieko baisaus nepadaręs

kai kaimynai pro šalį kinkuoja
ir tyliai galvoja
koks jis tuščiaviduris

Pripila jis į save
išpažintis Džiuljetos
juoką mėnulio vaikų
ypatingas istorijas
ir laiškus
tik jam skirtus

užsiriša kišenes
ir vaikšto basas –
tegul jie galvoja,
kad toks nelaimingas
ir toks neturtingas

juk ne nuo jų žinojimo
jo širdy
šiandien sirpsta midus.

"Tai kas tas gyvenimas?" by Bradley Trevor Greive

Žiūrėk kaip nori, gyvenimas – keistas daiktas. Baisiai keistas. Pavyzdžiui, neginčytina, jog mes visi sudaryti iš visiškai tokios pat materijos, kaip ir protingiausios, kūrybingiausios, įstabiausios visatos būtybės. Maža to mes susidedame iš lygiai tokių pat atomų struktūrų, kaip ir aukščiausi planetos kalnai ar šviesiausios Galaktikos žvaigždės. Aišku, tą patį galima pasakyti ir apie bulvę, sraigę ar mėsos vyniotinį. Gal todėl gyvenime tiek daug nesusipratimų.

Todėl daryk, kas tau prie širdies, ką veikdamas jautiesi laimingas, ir stenkis atlikti tai kuo geriau – nesvarbu, kad lipdai tik sniego gniūžtes, bandai kuo ilgiau išbūti po vandeniu, rėkti iš visų plaučių ar meistriškai valdai plaukų džiovintuvą. Svarbiausia, kad pačiam tai patiktų.

Kai iš tiesų mėgaujiesi gyvenimu, pasiskonėdamas geri jį lig paskutinio lašelio, viskas aplinkui ima mainytis ir sužimba skaisčiausiomis spalvomis. Darydamas tai, kas tau prie širdies, kas rytą smagiai nubloški antklodę, nes nauja diena tave džiugina, todėl pasitinki ją sklidinas užkrečiamo linksmumo.

Bet užvis nuostabiausia štai kas: jei gyveni taip, kad pačiam net ūsiukai riečiasi iš malonumo (aišku, jeigu ūsiukus turi), tuomet tavo pavyzdys įkvepia ir kitus, o šitaip, mielas drauge, mes keičiame pasaulį!

I don't care, go on and tear me apart
I don't care if you do, ooh
'Cause in a sky, 'cause in a sky full of stars
I think I saw you

...niūniavau sau gulėdama ant ežero liepto, skaičiuodama krentančias žvaigždes. Nedaug jų mačiau. Ir norų sugalvoti nespėjau. Bet tokios akimirkos... Jos truputį užima kvapą. Arba priverčia prisiminti tai, kam ir dėl ko mes gyvenam. Taip pat kaip ir pokalbiai, kurie priverčia pamiršti apie tuštumas. Arba padeda jas įvardinti garsiai. Esu dėkinga žmonėms, kurie su manimi kalbasi. Kartais taip giliai, kad pati būnu nustebusi dėl jų ir savo atvirumo. Bet atrodo tikrai - kam gi daugiau esu, jei ne dėl tų, kurie atiduoda širdis. Arba dėl tų, kuriems po gabalėlį išdalinu save. Go on and tear me apart. I don't care if you do. 

Atrodo, pasitvirtinau ir skaitytas tiesas apie laiką, kuris toks geras, kad gaila valandų net miegui. Tik dar nesugalvojau, kaip šį patyrimą perkelti iš vienos lokacijos į kitą. Bet apie tai dar reikės pagalvoti. 

O šiaip - atostogos. Laikas geroms knygoms, ledams ir svajonėms. Pasiimk mane prie jūros. Na, arba ledų :) 

Bebrusai, 2014

Let me tell you a bit more about the way I feel.

Ne, vis dar netikiu visomis patarlėmis apie kiaules, apie visus juos tokius ir panašias nesąmones. Esu tikra, kad skirtingumas vienos lyties tarpe yra platesnis, nei skirtingumas tarp lyčių. Ir čia jau galima sakyti kaip nori - nurašyti nuostatas neišsipildžiusiems lūkesčiams, nepateisintoms viltims ar nemokėjimui kalbėtis. Dar šiek tiek buvusioms patirtims, širdies žaizdoms ir dalykams, kurių sau nepripražįstam. Ir net jei be penkių minučių krizė, kaip sako Andrius, dėkoju savo buvusioms patirtims, nes jos neleidžia man abejoti. (Asmeninės padėkos). Tuo pačiu negaliu nuslėpti, kad vyriškas pasaulis man atsivėrė kažkokiom kitom spalvom, sulig pabeldus į jo duris. Nesuprantamom? Kartais. Viliojančiom? Mhm. Ir keliančiom klausimą "na, kas gi dar?". Kai kurie požiūriai mane nustebino tiek, jog negalvojau, kad taip pasauly apskritai egzistuoja (sveika sugrįžusi į realybę, brangioji). Kiti stebina kaip labai juos norisi apkabinti, nors pažiūrėjus iš šalies atstumai tarp žmonių beveik daugiau nei begalybės. O labiausiai kaip visada apie save. Vertybės nesinaudoti žmonėmis siekiant naudos sau. Rūpestis kitais kažkaip natūraliai, lyg kiekvienam turėtų rūpėti. Dėmesio stebuklai. Ir kaip jo kartais trūksta. Nesaugumai ir komforto zonos, kuriuos palikti reikia daug drąsos. Ir tos chemijos, kartais visiškai logiškai paaiškinamos. 

Mhm, galvoju tas mėnuo be kelnių irgi geras sumanymas. Nors mano gegužė turėtų atrodyti kaip study/sleep/repeat. Bet kiek mažai man rūpi. 

Pasaulis su vyrais žavesnis. Tikrai.

Don't know since when something is going really not the way it should. Where did I lost the pieces of this puzzle which really doesn't look right when something is missing (?).