Tas žmogus, kurį tu manyje myli, žinoma geresnis už mane: aš ne toks. Bet tu mylėk, ir aš pasistengsiu pranokti save.

Aš nežinau ar neišsakytus dalykus visada interpretuoju teisingai ir iš tiesų yra milijonai dalykų, kuriuos suprantu galbūt ne taip ir ne ten, bet kaip kažkas yra pasakęs "kalba yra prasčiausias žmonių bendravimo būdas". Gal todėl tiek daug dalykų tarp mūsų skamba kažkaip neišreikštai, neįvardytai, per aplinkui, nors kai pagalvoji, turbūt leidžiam savo protui abejot net ir akivaizdžiais dalykais. Ir gal visai fainai kad kartais tiesiog jautiesi. Kaip kad šiandien. Kad tai tavo rūbas. Ar tavo žmogus. 

Vienaip ar kitaip gruodis ima kvepėti poilsiu ir mažais stebuklais, kuomet dalykai sprendžiasi, malonumai po truputį dėliojasi į dienotvarkes ir laikau kumštukus, kad viskas pavyktų su savaitgaliu. Negaliu sakyt, labai pasiilgau. Ar iki tol reikia kažką padaryti? Reikia. Bet kažkoks galutinis tikslas ir finišo tiesioji yra motyvatorius. 

Kaupiu mažus spindulėlius viduje, jaučiu, kaip ima šviesti :) 

The most important things in life aren't things

Savaitgalis tikrai pilnas galvojimo, emocijų, santykių, galbūt netgi būsimų sprendimų. Turbūt tai vadinama "emociškai intensyvus". Ir dėl įvairių gerų dalykų, ir dėl nelabai džiuginančių. Keista, kad kitus dalykų mokantys žmonės kartais patys prieštarauja savo mokymams, kuriais taip tikėjo. O galbūt teorija yra daug sunkiau pritaikoma, kad ir taip žaviai tai skambėtų. Visgi atrodo kad daug galvoju ir sprendimą teks priimti, tik dar nežinau kada. Prieš ar po? Nors jausmas itin ryškus. Net stebinančiai ryškus. Ir labai ryškus palyginimas su kitais dalykais ir žmonėmis, kuris atrodo gana absurdiškai, bet egzistuoja. Ir dar kažkas apie 3rd party caller, kuris net teoriškai atrodo neatrasta žemė. Bet berods ir ten gali žydėti gėlės. 

Tuo pačiu jauku ir gera, kad perpildytos dienotvarkės jau į pabaigą ir visai laukiu sniego ir šaltuko, kandančio nosį. Taip pat pasivaikščiojimų su brangiosiomis Vilniuj jau berods po Kalėdų ir visų itališkų istorijų. Ir dar kitų mielų dalykų, kuriuos žiema atneša. Kalėdiniai pasisėdėjimai, imbierinių sausainių kvapas, mandarinai, kakava, mintys apie dovanas ir stebuklėlius, pūkuotos šlepetės ir lempučių žybsėjimai. Ir dar - pastaruoju metu labai labai pasiilgau apkabinimų. 

Pamenu, kažkada svarsčiau, jog būdama paauglė viską išgyvenau gerokai labiau. Jei džiaugdavausi, tai be proto, jei liūdėdavau turbūt be proto taip pat. Ir ilgainiui buvau pasigedusi tų emocijų spalvingumo, ryškymo, viskas tarsi buvo nei labai balta nei labai juoda, tiesiog vienokio ar kitokio atspalvio. Ir štai - pasiskųsk gyvenimui, tai gausi ko norėjus. Nes dabar tai tikrai atrodo tiek tų emocijų, kad net sunku jas visas apdirbt. Tiek gerų, kai atrodo noris sustabdyt akimirką ir užkonservuot žiemai, tiek blogų, kai pamatai griūna ir nieko su tuo negali padaryt. Sunku vertint ar tai gerai, ar blogai. Kogero nėra nei labai taip, nei labai kitaip. Visgi jausti visas tas spalvas yra gyva, to nepaneigsi. Ir turbūt geriau taip, nei niekaip. 

O šiaip tai noris jau galvoti apie sniegą, imbierinius sausainius, baseiną ir dovanas, bet lig tol dar oj oj oj kiek dalykų reikia padaryti. Ir taip, sunku jau sakyti reikia, o ne noriu, bet čia reikėjimas užima didelę dalį. Nors kai kažko reikia reikia reikia, vistiek išaušta diena, kai paprastai sakau sau - noriu miego. Ir man tai svarbiau už bet kokius reikia. Ir taip gimsta be proto žavūs trečiadieniai su daug šilumos, juoko ir mažais stebuklais. Pailsėję žmonės - laimingi žmonės. 

Ir čia amžinai ramybės neduodantis klausimas. 

Koks šaltukas! Gruodis. Kažkurį vakarą išeidama iš jau beveik vėl antrų namų sakiau. Džiugu. Dėl antrų namų, ne dėl gruodžio. Atrodo, tai įneša daug prasmės į kasdienybę. Nežinau, kiek nesijaučia ekspertiškumo, žiūrėjimo iš aukščiau. Daug visko dar mokytis ir mokytis. Tuo pačiu reflektuoju kad darau tai visai sėkmingai. Su kiekvienu kartu vis po truputį.  

O šiaip tuštumas užpildžius nagais, veido valymais ir kitais nereikšmingais dalykais, vieną vakarą sėdi, žiūri į langą, ir supranti kaip visa tai nesvarbu, kai neturi to mūro ir tos atramos, kuri priima tave visokį - gražų ir negražų, linksmą ir liūdną. Sunku būti tarpininku visose gyvenimo srityse. Dar sunkiau būti tarpininku ten, kur visai nesinori būti. Bet ką gi - gerai išsižliumbi, grįžti atgal į darbo vietą, po to gerai išsimiegi, gauni stiprų draugo apkabinimą, ir eini toliau. Ar guodžia tai, kad "gali būti ir blogiau"? Ne, turbūt nelabai. Labiau stiprina tikėjimas, kad aš tikiu žmonėmis iš esmės. Tikiu, kad jie yra savo gyvenimo šeimininkai ir gali stiprinti tai, ką būtina stiprinti. 

Į mano rankas pastaruoju metu patenka nuostabios knygos. 

Berods profesiją pasirinkau dar visai maža. Kuomet eidavau į svečius su tėvais, visuomet labai mėgdavau apžiūrinėti kambarius. Kaip kas gyvena, kokiomis spalvomis kambarių sienas tapetuoja, kokius rakandus ar mielus daikčiukus laiko savo stalčiuose. Rodos iš to tiek daug gali pasakyti apie žmones. Ir netapau interjero dizainere. Šiuo tuo kitu. Kartu su kitų žmonių kambariais, įdėmiausiai tenka žiūrėti į savąjį. Ir turiuosi profesijos rezultatą: suprantu, kaip jaučiuosi. Suprantu iš ko šis jausmas kyla. Suprantu, ką šis jausmas man reiškia. Ir visai kaip paprastas žmogus nieko su tuo jausmu negaliu padaryti. 

Didžiuotis galimybe matyti savo spauzdintą pavardę visiškai šlamštiškame kontekste. Jausti nepasitenkinimą. Bijoti priimti sprendimus. Abejoti sprendimų teisingumu. Džiaugtis rytais su mažu murkiančiu katinu. Jausmų pasaulis - džiaugsmas, abejonės, baimė, pasitenkinimas... ir milijonais kitų. Ir net nežinau kodėl bet tie nesistemingų stebėjimų rezultatai kartais atrodo pasikartojantys. 

Ir dar ta pačia tematika šiandien skaitomoje knygoje radau puikią pastraipą: 

Wait. This was the first lesson I had learned about love. The day drag along, you make thousands of plans, you imagine every possible conversation, you promise to change your behaviour in certain ways - and you feel more and more anxious until your loved one arrives. But by than, you don't know what to say. The hours of waiting have been transformed into tension, the tension has become fear, and the fear makes you embarrassed about showing affection. 

  Atėjau atsigerti arbatos. Atsinešiau vyno. Rytas. Gera, kad kai kurie dalykai kinta nedaug. Arba kinta kažkaip kartu, jog gali su jais augti, dalintis, būti. Ir taip, kartais sau tik pasitvirtinu dalykus, jog su kai kuriais žmonėmis lengva būti, o su kai kuriais norėtųsi, kad būtų lengva. Bet skirtumas yra, ir visai nemažas. Ilgainiui dalykus vis lengviau sau pripažinti. 

Ir dar man sakė - lapkritis yra mano nemėgstamiausias mėnuo. Ir iš tiesų - nemėgstu jo ir aš. Tačiau šiuo metu matyt visai geras periodas, jog dalykai, kuriuos darau, mažai priklauso nuo oro. Taip, galbūt ir norėsis dažniau susisukti į patalus, bet tai tiesiog mažai įmanoma. 

O apskritai - ramu. Nors neturėtų būti, bet ramu. Nelabai tai susiję su gyvenimu po mirties ar tiesiog buvimu kaip turi būti, bet iš to nebuvimo irgi kažkokia ramybe dvelkia. Gal tie maži žingsniai augimo link. Ir tas retas su meile gaminto maisto kvapas virtuvėj. Alaus ir vyno taurės jų pasiilgus. Vėl dėliojami taškai žemėlapiuose ir tuo pačiu kuriama alternatyva, kuri puikiai pristabdytų nuo bet kokių išvykimų. Atostogos mieste, kuriame palikau daug juoko. Jei tik viskas pavyks taip, kaip turi būti. Taip, temos kartojasi, norisi rašyti apie tą patį, bet tik dėl to, jog tuo gyvenam. Tik dėl to, kad tam tikri dalykai yra mums tokie svarbūs, jog noris kartoti vėl ir vėl. Aš tikiu Tavo svajone. Ir tikiu savąja. Viskas veikia taip kaip reikia, oggi sera arba stasera. 

Net ir tada, kai pritrūksta laiko susidėlioti taškus ant i. 

Ir dar - niekad negalvojau kad maži katinukai gali būti tokie nuostabūs, net jei ir apdrasko rankas :)