Pokalbis. Įrankis, padedantis suprasti, susitaikyti, įsigilinti, pamatyti kitu kampu, suvokti, analizuoti, ar kaip labai mėgstu sakyti - reflektuoti. Šiandien turėjau labai svarbų pokalbį. Tokį, visos dienos trukmės. Apie ką? Apie mane. Apie tai, kaip (ne)moku kalbėtis. Apie tai, kaip gyvenam savo susikurtuose burbuluose, kurie mus apsaugo nuo tikrų ar sugalvotų baubų, kurie mus apsaugo nuo buvimo pažeidžiamiems, atviriems, silpniems ir... tikriems. Ir tikrai, galbūt lengva kalbėtis tuomet, kai jausmas atvėsęs, emocija nurimusi, kai gali pažvelgti retrospektyviai ir suprasti kad... viskas buvo ne taip. Ir kad antrą kartą darytum gerokai protingiau, nuoširdžiau ir tikriau. Ar rezultatas būtų skirtingas? Gal ir ne. Gal ir viskas baigtųsi taip pat. Tačiau procesas būtų gyvesnis, tikresnis, gilesnis. 

Mokomės ir mokomės kalbėtis. Ir turiu prabangą reflektuoti patirtį visur - moksluose, darbe, savanorystėj, draugystėj, kasdienybėj. Visur šalia manęs yra žmonių, kurie klausia "kodėl?" ir "kaip dėl to jautiesi?". Aš kartais pabėgu atsakydama šiaip sau/ gerai/ tiesiog/ nesigilink, bet kartais, visai kaip šiandien, nueinu taip giliai, kad suprantu, jog man vis dar rūpi tie dalykai, kurie jau tarsi pamiršti, kad man vis dar svarbu kaip buvo ir kaip galėtų būti, kad man vis dar svarbu pačiai augti santykyje. Arba kad dalykai, kuriuos atrodo galėtum tiesiog išpykti, atleisti ir pamiršti gali palikti pėdsaką ilgam. Ilgiau, nei galėčiau įsivaizduoti. Ir kad pasirinkimas kaip šiame konflikte elgtis yra ne tik mano. 

Milijonai svarbių dalykų. Kaip praėjo mano šeštadienis? Visą dieną gulint ir kalbantis, karts nuo karto nueinant vandens prisipilti, ir vėl grįžtant prie kitų temų, kurios gėdingos, nepatogios, uždaros... Jaučiuosi apsivalius. Kaip po geros išpažinties. Ačiū tau labai, V. Tokį nuoširdumą seniai bebuvau patyrusi. Man atrodo tai yra gražiausia, ką gali sukurti draugystė. 

That might be me after a hard day. 

Šio vakaro playlist'as mažų mažiausiai neįprastas, o šis laikas mažų mažiausiai įdomus. Atrodo lyg versčiau dalykus savo gyvenime, o kažkas manęs klaustų - ar to vis dar tau reikia? Ar norisi? Ar vertinga? Perestroika, pasakytų tėtis. Laikas, kai vienus imu vertint dar milijoną kart labiau, o kitais labai nusiviliu. Ir poelgiai būna kartais jei ne nepagarbūs, tai bent jau žiauriai neskanūs. Ir, prisipažinsiu, niekad nebuvau good at talking. Bet atsiranda žmonių ir situacijų, kuomet žinau, kad jausiuos prieš save kalta nepasakius. Fainai tas, kad uždarydama vienas ar kitas duris kartu su trenksmu jaučiu palengvėjimą. Matyt užverti nėra paprasta, bet tik taip galima įsileisti kažką naujo. Sunku, kai imi kvestionuoti daug dalykų vienu metu. Ir kažkokio stabilumo labai svarbu turėt. Gera, kai gali neabejoti, į ką atsiremti. Ir taip, atsakinėdama į klausimus ir ieškodama prasmės ir vertės, pašalinu ne tik baldus iš kambario, bet ir visokių kitokių kažkada buvusių svarbių dalykų.

Vasaros dangūs būna truputį ypatingi. Kai norisi sulėtinti žingsnį, besimėgaujant tuo auksu nutapytu parku, namų stogais ir žmonių veidais. Nežinau ar saulės šviesa yra laimė (nors kažkaip tikiu, kad sąsajų tame yra), bet viskas atrodo truputį...paprasčiau. Ir nors emocijos ryškios ir aštrios (deja, ne tik malonios), pilna kažkokios ramybės, kad ir tai praeis. Jaučiu, kaip į kai kuriuos dalykus ar žmones reaguoju kur kas daugiau nei norėčiau, tuo pačiu jaučiu kaip raminu save sakydama "brangioji, luktelėk savaitę". Ir po tos savaitės didžiosios streso dalies tiesiog nebėra. Kažkaip leisti sau išbūti, išpykti, išsakyti, džiaugtis, vilioti, bandyti, dalintis - leisti patirti. Tai atrodo dabar man yra svarbu. Ir nors žinau, kad gali būti netikra, kažkaip smagu girdėti tuos šimtus gražių žodžių, atėjus į darbą gauti bučkį į skruostą, nes kažkas per savaitgalį pasiilgo, susitikti nesimačius ištisus metus ir plurpti visą vakarą apie gyvenimą... o kur dar laukiantys iššūkiai, žygiai, jūros ir indėnai! Vasaros liko nedaug, bet liko dar daug padaryti! O ruduo kogero skambės su "come si dice"...:) Ir gal dar truputį "hola", jei viskas okey. 

Ir nežinau ar tai vasara, ar aš pati, jaučiuos šiek tiek... apsinuoginus. Kai prisileidžiu arčiau, jaučiu labiau, išgyvenu daugiau. Gal čia ta aplink kasdien tvyranti paauglystė daro savo, o gal tiesiog...aš?

Mano vasaros pradžios skambesys:

I'm ready for this - čia dainuoja, ir galvoju - oho, tikrai, kažkaip visiškai intensyviai visa einas. Kai savaitgaliai suplanuoti mėnesiui į priekį, ir vis pasipildo naujais nuostabiais planais - man taip patinka! Kartais tai mane varo iš proto ir sakau - atostogųųųųųųų, bet paskui vėl praeina ir imu ramiai džiaugtis tuo intensyviu procesu, kuris vyksta. Jaučiu, kad gali būti visai iššūkių vasara, ir kai kuriais atvejais stumiu save į nekomfortą, ir žmonės man rodo dalykus, kad nenoriu/nedarau/bėgu nuo to, kas sunku, ir kalbamės apie tai, ir kartais tiesiog pabėgu, bet svarbiausia kogero, kad mokausi. Kartais atrodo, kad kasdien tiek nepastovu, jog truputis ramių ir stabilių dalykų nepamaišytų. Bet, kaip sako P., kol saulėta ir šilta, net ir dirbdama šimtus darbelių, šypsausi. Šiek tiek imu dėliotis kryptis ir prioritetus, atrasti laiko antraeiliams dalykams. Dabar noriu atrasti laiko šeimai ir braškėms kaime :) 

Gegužė buvo pilna nuostabiai gražių progų ir akimirkų. Birželis atrodo bus labiau iššūkių laikas. Liepa - galbūt atostogų? :) 

Karts nuo karto pagalvoju apie tave. Ir kažko ilgiuosi. 

Būtent šiandien - esu be pykčio

Būtent šiandien - esu be nerimo

Būtent šiandien - esu dėkinga gyvenimui

Būtent šiandien - esu sąžiningai užsidirbanti pragyvenimui

Būtent šiandien - esu mylinti žmones

Taip sakyti mane mokė jis, kai dar kartu ėjom į joga nidra užsiėmimus, domėjomės vedomis ir prieštaravom bendruomenės normoms. Nes kūrėm savą pasaulį ir jis buvo puikus. Sakau tai be nostalgijos, tik su suvokimu, kad kiekvienas žmogus atneša į gyvenimą dalelę savęs ir kartu galima kartu ištisus romanus nuotykių, jausmų, istorijų, jei tik yra tam noro ir prasmės. We learn how to love by loving - sakė prie Piedros upės. Ir gal iš tiesų. Nebėgti, nesislėpti, neužgniaužti, o jausti, išgyventi, išbūti yra tai, kame galima augti. Net jei jausmai, kuriuos tenka turėti - baimė, nerimas, nesaugumas - yra toli gražu ne patys maloniausi. Bet jie augina. Moko priimti kitą, o dar labiau - priimti save, taip netobulai tobulą. Vienas blogiausių dalykų, ką gali padaryti baimė ir nerimas, yra priversti sudvejoti savo verte bei atimti buvimo džiaugsmą. Ir tokiu momentu, kai jau beveik beveik, tada ir prisimenu, jog būtent šiandien - esu be pykčio... Ir tas tikrai nepakeičia situacijos. Bet pakeičia mintis. Į ramesnes, šviesesnes, laimingesnes... Tada galiu papasakoti tau, kaip jaučiuosi; tada galiu parašyti vieną kitą puslapį darbo, kurio nemėgstu; tada galiu išbėgti pabėgioti ir nusišypsoti už rankų susikibusiai porytei, kurią pralenkiu; tada galiu pagalvoti, kad iš tiesų jau reikėjo skirti laiko šeimai; tada galiu pagalvoti, kad anyway - viskas bus gerai. 

Turiu šimtą norų :) 

Vienas puikus žmogus parodė puikią dainą, kurios klausausi visą dieną. Keistai būna su tais žmonėmis, galvoju, vieni į gyvenimą ateina trumpam ir labai intensyviai nunešdami stogus, kiti tuo tarpu būna tarsi neryškiai, tarsi net nebūna, bet kažkaip nuoširdžiai pasidomi kaip sekas (net jei tas pasidomėjimas būna kartą į metus ar keletą metų). Arba būna tie dar kiti, kuriems vis parodau dėmesį ir kad jie man brangūs, o jie atsako - jau bijau tau rašyt, nes tiek kartų žadėjau, ir netesėjau... Bet gal pykti ar laikyti nuoskaudas yra tiesiog not my kind of thing. Brangūs žmonės yra brangūs ir man sunku apie juos pasakyti ką nors blogo, net jei daug vandens (ir laiko) nutekėjo... 

O šiaip jau saulėlė atkopdama budina svietą ir pavasario spinduliai vis dažniau džiugina akį ir širdį. Taip, pavasaris bus sunkus visai kaip prieš dvejus metus - jau nekart šiemet pagalvojau. "Laukiu kai viskas pasibaigs" - sako D. ir nuoširdžiai jai pritariu. Jau sapnavau birželį, mantiją ir kepurės švystelėjimą į viršų ir tą jausmą, kai pasibaigia kažkoks etapas, kuris buvo labai brangus ir gražus, bet jau nebeesu aš. Ir taip yra su dalykais - jie vertingi tol, kol tai yra tai, kas aš esu. Ir kartais pasibaigia jų galiojimo laikas ar tiesiog juos išaugu (o gal jie išauga mane). Ir taip būna - su daiktais, vietom, žmonėm, darbais ar knygomis... Kartais kyla toks egzistencinis klausimas ar yra kažkas, apie ką taip gražiai dainuojama "but you - you last a lifetime". Ir atsakymo į tai nežinau. Gal kada nors. O čia ir dabar aučiu mažyčius laimės trupinukus. Jie gal ir neryškūs, užkrauti darbais ir rūpesčiais, paslėpti po neaiškumais ir nerimais, bet jie yra. Ir šildo, ir džiugina, ir dalintis jais norisi. Šypt.