2015 m. kovo 12 d., ketvirtadienis


Vienas puikus žmogus parodė puikią dainą, kurios klausausi visą dieną. Keistai būna su tais žmonėmis, galvoju, vieni į gyvenimą ateina trumpam ir labai intensyviai nunešdami stogus, kiti tuo tarpu būna tarsi neryškiai, tarsi net nebūna, bet kažkaip nuoširdžiai pasidomi kaip sekas (net jei tas pasidomėjimas būna kartą į metus ar keletą metų). Arba būna tie dar kiti, kuriems vis parodau dėmesį ir kad jie man brangūs, o jie atsako - jau bijau tau rašyt, nes tiek kartų žadėjau, ir netesėjau... Bet gal pykti ar laikyti nuoskaudas yra tiesiog not my kind of thing. Brangūs žmonės yra brangūs ir man sunku apie juos pasakyti ką nors blogo, net jei daug vandens (ir laiko) nutekėjo... 
O šiaip jau saulėlė atkopdama budina svietą ir pavasario spinduliai vis dažniau džiugina akį ir širdį. Taip, pavasaris bus sunkus visai kaip prieš dvejus metus - jau nekart šiemet pagalvojau. "Laukiu kai viskas pasibaigs" - sako D. ir nuoširdžiai jai pritariu. Jau sapnavau birželį, mantiją ir kepurės švystelėjimą į viršų ir tą jausmą, kai pasibaigia kažkoks etapas, kuris buvo labai brangus ir gražus, bet jau nebeesu aš. Ir taip yra su dalykais - jie vertingi tol, kol tai yra tai, kas aš esu. Ir kartais pasibaigia jų galiojimo laikas ar tiesiog juos išaugu (o gal jie išauga mane). Ir taip būna - su daiktais, vietom, žmonėm, darbais ar knygomis... Kartais kyla toks egzistencinis klausimas ar yra kažkas, apie ką taip gražiai dainuojama "but you - you last a lifetime". Ir atsakymo į tai nežinau. Gal kada nors. O čia ir dabar aučiu mažyčius laimės trupinukus. Jie gal ir neryškūs, užkrauti darbais ir rūpesčiais, paslėpti po neaiškumais ir nerimais, bet jie yra. Ir šildo, ir džiugina, ir dalintis jais norisi. Šypt. 

1 komentaras: