I was never good in talking, was I?

And that makes me wonder weather it's just me who is going into ups and downs all way around while just starting to believe that all dreams could come true and after just a bit realising that it's not exactly true. And that starts comes to ends a bit more suddenly that I could expect. Nothing is more temporary than believing about forever. All the situations i'm in makes me feel powerless. Even if i truly believe that it's not true, i feel the way i feel. Don't know which kind of motivational quotes or pics could reverse it right now. 

On the other hand, it's just the way it is. Let's face the life - that's not always flowers and joys. And these parts when we feel left on our own makes us stand and believe in ourselves that we really can, no matter what. It's just the time to make a new plans and ways to go. 

I know being beautiful, succesful, attractive, smart, outgoing and all the other qualities which are valuabe at the moment is not the target i'd like to reach. But - there is no wrong way if you're going to beat the same enemy, isn't it? That's why i need to choose the other way around and start from the ending to reach the beggining. And i know i'm good at it.

Don't break his heart

His achy breaky heart

I just don't think he'll understand

Place: Train
Music: Alina Orlova

I feel like the rain is coming. But that‘s not the sadness. Just the clouds are filled with all the capacity they have and they need to refresh and some kind of let everything go. Refreshment. Maybe that would be the word of the emotion. After two days full of new information, surounded by smart people who are looking at you as an equal colleaque, planing future activities where you‘re invited to participate and your voice is valuable. Pretty osom feeling, thou the brains were working for two days more or less full time, so the music and a cup of green tea is everything i‘d need as an evening plan. Or maybe a run. A run for refresh the mind. I don‘t know if I could let myself to do nothing all the evening, but i miss my dearest and i just want to sit and talk. This is what we usually do, and i value it as one of the greatest things in friendship. You need to be a good talker that the people like to communicate with you. And you need to be a good listener if you want the people like to communicate with you.
And i also thought about the value of time and the value of the knowledge i have from university. Yes, i missed two lectures. Did I know more than before? Definately. But my university‘s knowledge were really valuable at the discussions we had. So I was right that the value of studies in the right work place. Happy about it! And it seems like finally I will have the possibility to have my own responsibilities in the field I imagine myself. What could be more important at the moment? Master thesis topic, maybe.

Don’t know why people are letting the walls down at this period. But as smart person says, it’s just the reflextion of your own behave.

You may feel the importance of moment while a train goes by.

Sleep now under my skin
Make sure you’ll try to
Conjure the wind
And ease my mind

Teoriškai turėčiau būti atsidariusi dvi excelio lenteles ir įtemptai tikrinti duomenis. Bet padarysiu tai rytoj. Šiandien galiu skųstis gyvenimu, kaip viskas komplikuota ir sudėtinga, kaip aš nežinau ir nenoriu žinoti, kaip viskas ne taip, kaip tikėjausi, kaip nėra gerų sprendimų ir kaip noriu nebūti taip, kaip esu. Arba galiu džiaugtis artėjančiu pavasariu ir klausytis žmonių, kurie sako, kad "tai va ir su tavim toks pat jausmas". Ir spinduliuoti savo meridianų balansu bei rūpestingumu, apie kuriuos šiandien girdėjau. 

Aš nežinau, kodėl kartais norisi rūpintis tais, kuriems nerūpi, ir negaliu būti atvira tiems, kuriems rūpiu. Kažin ar viskas pernelyg sudėtinga. Gal greičiau pernelyg paprasta. Paprasta būti, kai viskas gerai. Sudėtinga, kai gerai ne viskas. 

Ir net jei kartais norisi susisukti ir niekur nejudėti, tai nėra tas savivaizdis, kurį norisi matyti. Nes esu kitaip, nei tai, kas yra. Todėl čia neužsibūsiu. Nesvarbu, su ar be taškais ant i. 

Jaučiu beprotišką norą keliauti ne ta kryptimi, kuria žadėjau. 

Nežinau nuo kada imu svarstyti, ar vertinga sakyti tiesą ir kiek tai daryčiau dėl kito žmogaus ir kiek tik dėl to, kad pati jausčiausi kitaip. Ir net ne geriau, o tiesiog kitaip. Dėl gerumo dar tikrai galima abejoti. Naujai iškylančios situacijos verčia mąstyti ir svarstyti. Neišvengiamai turbūt ir jausti. Kita vertus, turbūt tokia jau paskirtis kai kurių santykių - rodyti trūkumus ir vaikščioti briaunomis. Rezultatu esu patenkinta. Įkvėpimai pokyčiams? Atrodo, kad norisi. Nuo nagų laiko spalvos iki būsenos. Ateina laikas perkurti. Brėžiu kreivę kuria kryptimi. Kažkaip visai paprastai dėliojasi. Gal kad tikrai - kai ateina laikas tampa tiesiog paprasta.

Šeštadienio rytas. Ne po tūso, tiesiog kai nereikia skubėti. Mėgstu tokius. Ir apskritai, gyvenimas atrodo truputį stabdo arklius. O gal kaip šachmatų lentoj tiesiog perdėlioja dalykus. Daug mąstau apie savo jausmus ir apie tai, kaip reaguoju į vienus ar kitus dalykus. Keista, kad kai kurie taip kabina, nors neturėtų, arba dėl kitų jaučiuosi visiškai rami, nors tikrai neturėčiau. Bet atrodo, jog tiesiog norisi būti, skaityti knygas, pakeliauti, dar kažką. O gal tikrai pasiilgau ir jau ateina laikas. Kai man labiau rūpi arba aš labiau rūpiu. Nei vienas variantas negeras. O tuo pačiu tiesiog - nereik galvoti. 

Kartais keliu sau klausimą, ar reikėtų būti taip, kaip neesu. 

O kai pagalvoju geriau, juk žinau ir kaip yra. Ir dar žinau, kad viskas savu laiku, ir kad galiu turėti, jei tik noriu. Džiaugiuosi darbu, džiaugiuosi studijomis, džiaugiuosi draugystėmis, džiaugiuosi gyvenimu. Ne, ne pavasaris dar, ir iki jo dar šį bei tą reikia nuveikti. Ir atsiras dar pokyčių, dalykų, kuriuos reikia padaryti, jausmų, kuriuos reikia išjausti, kelių, kuriuos reikia nueiti. But we will never be apart - kaip dainuoja šitoj gražioj dainoj. 

Ačiū už buvimą. 

Šiandien gavau labai gražų komplimentą, kuris skambėjo panašiai į: žinai, žmonės žiūri į ugnį židiny, ir tai labai ramina. Tai lygiai taip pat galima žiūrėti į tave - esi pilna ramybės. Ir gal tikrai esu. Kai įsiklausau į savo mintis ir jausmus, jie patys žino, kaip pasaulis veikia geriausiai. Svarbu nutildyti protą, kuris kartais užgožia tai, kas svarbu. Nes kai negalvoji kas yra gerai, o kas blogai, darai tiesiog taip, kaip jauti. Ir iš to gaunasi mažai įtampos, daug pasitikėjimo ir mažai lūkesčių. To pasekoje - ir mažai nusivylimo. 

Ir kai ryte važiuoju į miestą, kurio nepažįstu, tikrai gražu žiūrėti į bundantį pasaulį ir bundančią save. Truputį užmiegoti žmonių veidai, skruostus kandantis šaltukas, švintanti diena, rytinės kavos kvapas. Atrodo, pasaulis veikia taip kaip reikia. Ir nors kelionė atgalios dažnai būna migdanti ir nuovargis bando pasiglemžti mano vakarą, viduje nekinta teisingo kelio nuojauta. Taip, pradžios gali būti neaiškios, sudėtingos, gąsdinančios, reikalaujančios pastangų. Bet norint kažkur nueiti, reikia tiesiog eiti. Nėra garantijų. Bet deja, gyvenimas jų neišrašinėja. 

O apskritai tai vis ateina mintis apie amžių ir kad jis man labai patinka. Gal kad tiesiog labai susidraugavau pati su savimi. Ir daug dalykų priimu kaip labai natūralius ir gyvenimiškus. Kartais dėl to palaikau nelabai gražius poelgius. Ar nestandartinius santykius. Ar dar kažką, kas atrodo ne visai teisinga, bet jausmas lyg taip ir turi būti. 

Tokios tos žiemos. Besimaudant sniege ir mintyse, balintos kavos puodeliuose, ieškant šilumos ir artumo, nesibaigiančiuose pokalbiuose ir kvailuose poelgiuose, šiek tiek jaukiai susigūžus. Žavinga.