"Nebe tas amžius gyventi naktimis" - tarsi senolė sakau aš, kai po nemigo nakties nuovargis is all around me. Rodos seniai bebuvo taip, kad norėtųsi miegoti beveik visas paros valandas. Ir nei tulpės ant stalo nei šaltibarščiai neišvaiko tų užsnigų ir užšąlusių žiemos ledų, kurie jau pabodo iki gyvo kaulo. Ir rodos net nežinau, kada pabusiu iš to žiemos miego, kiek labai manyje jis šaknis suleidęs. Ir tada nusprendžiau tingėti. Tiesiog tingėti ir leisti sau mėgautis šitu laiku, kurį sau dažnai apkartinu sąžinės priekaištais. 

Bet. Pavasaris aties. Kaip ir ateis rytojaus rytas, kuris bus daug gyvesnis ir produktyvesnis už šiandieną. Sveikai pykteliu ant savęs ir žinau, kad metas things to be done atėjo. Bet lig jo dar turiu vakarą, per kurį pabaigsiu skaityti knygą ir pasimėgausiu puodeliu gardžios arbatos. Svarbu nesipykti su savimi ir save suprasti. Gyvenkim taikoje.