Tvarkau šiandien namus ir galvoju, kad grįžtu. Grįžtu po vasaros, po klajonių, po šiokio tokio šen bei ten, pravėdinta galva ir truputį užaugus. Grįžtu į senus ir naujus darbus, į naujus planus, į kiek kitokį gyvenimo ritmą. Ir dar grįžtu į jaukumą, kurį ruduo nevaldomai neša. Ne ne, nemėgstu nei lietų nei balų, juo labiau tada, kai eiti kažkur reikia. Tačiau mėgstu tą jaukumą, kai atsikvėpus po ilgos dienos su puodeliu arbatos rankose virtuvėj kalbamės apie dalykus. Arba truputį apie nieką. 

Berods pasiruošiau naujiems mokslo metams, darbams, ir kažkam netikėjo. Neabejoju, kad kažkas netikėto papuoš metus, duris, akis, o gal bevardį pirštą :) Nes tie maži netikėtumai ir yra žaviausios dienos smulkmenos, gražiausios akimirkos ir šilčiausi jausmai. Šį tą naujo išmokau ir apie juos - galim jausti tai, ką leidžiam sau jausti. Net jei leidžiam labai labai nesąmoningai, bet manoji akis žvitri net šiuo klausimu. 

O šiaip net nežinau kodėl, bet atrodo kad žavus toks pasiruošimas naujai savaitei, kai spėji viską ką norisi ir dar truputį, kai namai kvepia jaukumu, o pedikiūras, nors ir jau slepiamas batuose, visgi žaviai žalsvas. 

Aha, gyventi man patinka. 

and all at once, summer collapsed into fall

Oh, my brother, what you're gonna do today

I've heard you missed your train

I've heard you missed your last train 

Taip ar jau beveik panašiai galime dainuoti vasarai, kuri visada palieka šiek tiek skausmingai, o tuo pačiu atnešdama daug senų gerų dalykų į gyvenimus ir širdis. Gal dėl to man pavasariai ir rudenys patinka labiau nei vasaros ar žiemos, nes jie būna kažkas tarpinio, kažkas šiek tiek svajongo ir truputį valiūkiško. Ir taip, apsigaubus didžiuliais megztiniais vakaroti kur kas jaukiau nei plazant suknelėm. Sakykit jūs man ką norit. O dar ir žmonės kartais būna tokie - jaukūs kaip tie dideli megztiniai, kuriuos noris va taip vat nučiupinėti, apkabinti, susisupti ir mėgautis tuo, kad gali juos apglėbt. Vieną tokį šiandien čiupinėjau. :) Ir bent kolkas nenutolsim. Bent kolkas.

O šeštadienį tyliai kursiu planus ir ieškosiu ko nepametus, pasislėpdama nuo visų ir atsiverdama savoms mintims. Net keista turėti visą dieną, visą visą dieną tam, kam paprastai neatrandu laiko ir vietos. Jau dabar laukiu. Ir gal tada pasipildys visi tie sąrašėliai, susidėlios mintys, susirikiuos planai. Atrodo, įšoksiu lyg į traukinį, truputėlį sustosiu ir šoksiu sūkurin atgal. Bet ta diena, tos kelios valandos - jos turėtų būti tikras gėris. Nežinau ką mano galva kalbės, bet teks tai ištverti :) 

O jis sako, kad viskas su manim aišku. Kaip gi aišku jam, jei neaišku man pačiai?!

Your mind is playing tricks on you, my dear. Galvoje, kur vyksta milijonai dalykėlių, sukuriančių mažus bardakėlius, apie kuriuos kartais noris galvoti susirūpinus, o kartais visiškai besišypsant. Nes taip ir einasi gyvenimas - siųsdamas milijonus staigmenų. Ir vis labiau įsitikinu minčių galia, nes visa tai, ką galvoju net sau nepripažindama kažkaip laikui bėgant sueina į labai apčiuopiamus dalykus. Leisk gyvenimui veikti. O po to stebiuosi savo mintimis, kai jos pavirtsa į realų pavidalą ir šypsausi sau rodydama - argi ne pati tai sukūrei? O dabar srėbk košę, kurią prisivirei. O smagioji dalis ta, jog kuo labiau didėja sąmoningumas, tuo daugiau gali iš savęs pasijuokti. Nes supranti ne tik kaip, bet ir dėl ko viena ar kita sukūrei. Cha. Žiūrėsim kas bus. 

We got the power. Apie viską - sprendimus, kuriuos priimam, jausmus, kuriuos jaučiam, mintis, kurias galvojam, veiksmus, kuriuos atliekam. Ir kartais net baisu kai pagalvoji, kad už visa tai, kas esi, esi atsakingas pats. Na taip, galima kaltinti aplinkybes, tinkamas/netinkamas sąlygas ir dar milijoną dalykų, kuriuos iš esmės irgi renkiesi pats. Tad kartais noris spirti sau į užpakalį ir pačiai apsidairyti į tai ką sukūriau. Ar tai yra viskas, ką galiu? 

Ir net nežinau iš kur manyje gimsta tas noras parduoti. O gal mokytis parduoti taip, kaip matau tai darančius. Gal tas suvokimas, kad JAU, o dar NIEKO. Keista taip dažnai suvokti iš naujo, lyg kas baksnotų pirštu ir rodytų - žiūrėk žiūrėk. Žiūriu, ir netgi imu jausti ne tik norą, bet ir reikėjimą  JUDĖTI. Kažkur šiek tiek toliau, šiek tiek į priekį, šiek tiek smarkiau atsispirti. Smulkmenos turi kažkaip susidėlioti į aiškų kontekstą, nes jau beveik beveik išrutuliojau mintį. Dar truputis ir jau. 

O šiaip tikrai, kartais tereikia labai gerai prapūsti galvą vėju ir viskas pasidaro šviesiau, aiškiau, maloniau. Džiaugiuosi, turėdama tuos, kuriuos turiu. Ir kartais beveik nepastebimai besirūpinančius.

Sako, pasakius merginai, kad ji stora, ji iškart puola laikytis dietų, o pasakius, kad kvaila - knygų skaityti nepuola. O man kažkaip labai norisi išlįsti iš delfi ir persiorientuoti bent jau į bernardinai.lt, kurį pasirodo darbe irgi užkrauna :) 

Jei tai kažkas nuostabaus - galėtum būti Tu.

Žiūriu kelionės trupinėlius iš albumo mergaitės, kuri iš tiesų moka fotografuoti (tikiuosi nepyks už autorinio darbo pasisavinimą) ir man tos vietos tokios savos. Takai takeliai. Ir visgi gal šiandien vietoj Genovos porto pasirinkčiau aplankyti levandų laukus. Ir kvepėtų, kvepėtų kvepėtų... Ir tie mažulyčiai sausainiukai, kurių vis dar noriu paragauti. Ech! O dar kita vasara būtų visai neprošal Turkijoj. Pasilikau sau mažytį priminimą išssisaugojant nuorodą. Reikia smaigstytis naujas vėliavėles. Vis dar nežinau kuriam pasaulio krašte. Bet noris susikraut kuprinę ir net nebūtinai ten įsimesti gražių rūbų, tik patogius batus. Ir nebūtina man žinoti visa, ką siela mano mato. 

 Dar būna mergaičių vakarai, kai viskas paprastai lengva ir taip, kaip visada. Kartais stabilumas yra visiškai puikus dalykas, kai gali prieiti, apkabinti ir suprasti - tu namie. Nesvarbu kur bebūtum. Dievaži, su jumis aš imu ir savimi labiau tikėti. Ir tie milijonai planų planelių, svajonių ir visiškų paistaliojimų - tikrai mes galim viską. Nepriklausomai nuo to kur vakaras prasideda ar baigiasi. Ir galbūt bus tik dar įdomiau, kai mūsų stotelės išsiplės per žemyną. Ar žemynus? Pažiūrėsime! 

Kolkas dar vis neesu tikra dėl savo kelio. Bet one way or another, viskas juk turi kažkaip išsispręsti, susidėlioti, išsirutulioti ir būti geriausia visais atžvilgiais. Vis dar neprisijaukinu minties apie mokslus, ir galbūt net jaučiu šiokį tokį pokytį prioritetuose, bet pirminis svajonės variantas man atrodo vis dar priimtinas. Gal tuo ir reikėtų pasikliauti? Žiūrėsim ką likimas atneš. Tikiuosi - jūrą ketvirtadienį.

Before reading one of my best's friends post about her perfect live feels like i need to share my own feelings before. As they are not as funny and sunny as hers, so maybe after reading it might be changed. No offence, just saying. 

That there are days which are pretty shitty. When you realize that someone is better than you or just feel like you were not good enough or brave enough to fulfill your dream. Or you don't even know what your dream looks like and it makes you feel like a little girl lost in a crowd. And I was just repeating to myself: next time you should be the best. If you'll have the next time opportunity. You know, feels strange. Feels strange to be this kind of shitty and close to broken at one second. But it's not that i wasn't studying all these years. I know how to calm myself down. That's why my Friday looks like I'm the princess of nowhere. But it makes me feel better. And as it works, it's worth do be done. 

And yes - breath in, breath out and do the next step. I'll start by looking forward to my new list of dreams. I see that there are many things I wish to do or know how to do, I just forgot to repeat it to myself. Or maybe believing that everything is possible and that I'm the one who has a super powers of seeing bright in the darkest. 

And there was one other strange feeling today. I was reading that you're the middle of your five closest friends. Suddenly I count only three. 

And I was really thinking about writing to You today as i always said that you'd be the one which i can count on. But I didn't write. As I know You're not mine anymore.

Talking by music and pictures