Nežinau nuo kada imu svarstyti, ar vertinga sakyti tiesą ir kiek tai daryčiau dėl kito žmogaus ir kiek tik dėl to, kad pati jausčiausi kitaip. Ir net ne geriau, o tiesiog kitaip. Dėl gerumo dar tikrai galima abejoti. Naujai iškylančios situacijos verčia mąstyti ir svarstyti. Neišvengiamai turbūt ir jausti. Kita vertus, turbūt tokia jau paskirtis kai kurių santykių - rodyti trūkumus ir vaikščioti briaunomis. Rezultatu esu patenkinta. Įkvėpimai pokyčiams? Atrodo, kad norisi. Nuo nagų laiko spalvos iki būsenos. Ateina laikas perkurti. Brėžiu kreivę kuria kryptimi. Kažkaip visai paprastai dėliojasi. Gal kad tikrai - kai ateina laikas tampa tiesiog paprasta.

Šeštadienio rytas. Ne po tūso, tiesiog kai nereikia skubėti. Mėgstu tokius. Ir apskritai, gyvenimas atrodo truputį stabdo arklius. O gal kaip šachmatų lentoj tiesiog perdėlioja dalykus. Daug mąstau apie savo jausmus ir apie tai, kaip reaguoju į vienus ar kitus dalykus. Keista, kad kai kurie taip kabina, nors neturėtų, arba dėl kitų jaučiuosi visiškai rami, nors tikrai neturėčiau. Bet atrodo, jog tiesiog norisi būti, skaityti knygas, pakeliauti, dar kažką. O gal tikrai pasiilgau ir jau ateina laikas. Kai man labiau rūpi arba aš labiau rūpiu. Nei vienas variantas negeras. O tuo pačiu tiesiog - nereik galvoti. 

Kartais keliu sau klausimą, ar reikėtų būti taip, kaip neesu. 

O kai pagalvoju geriau, juk žinau ir kaip yra. Ir dar žinau, kad viskas savu laiku, ir kad galiu turėti, jei tik noriu. Džiaugiuosi darbu, džiaugiuosi studijomis, džiaugiuosi draugystėmis, džiaugiuosi gyvenimu. Ne, ne pavasaris dar, ir iki jo dar šį bei tą reikia nuveikti. Ir atsiras dar pokyčių, dalykų, kuriuos reikia padaryti, jausmų, kuriuos reikia išjausti, kelių, kuriuos reikia nueiti. But we will never be apart - kaip dainuoja šitoj gražioj dainoj. 

Ačiū už buvimą. 

Šiandien gavau labai gražų komplimentą, kuris skambėjo panašiai į: žinai, žmonės žiūri į ugnį židiny, ir tai labai ramina. Tai lygiai taip pat galima žiūrėti į tave - esi pilna ramybės. Ir gal tikrai esu. Kai įsiklausau į savo mintis ir jausmus, jie patys žino, kaip pasaulis veikia geriausiai. Svarbu nutildyti protą, kuris kartais užgožia tai, kas svarbu. Nes kai negalvoji kas yra gerai, o kas blogai, darai tiesiog taip, kaip jauti. Ir iš to gaunasi mažai įtampos, daug pasitikėjimo ir mažai lūkesčių. To pasekoje - ir mažai nusivylimo. 

Ir kai ryte važiuoju į miestą, kurio nepažįstu, tikrai gražu žiūrėti į bundantį pasaulį ir bundančią save. Truputį užmiegoti žmonių veidai, skruostus kandantis šaltukas, švintanti diena, rytinės kavos kvapas. Atrodo, pasaulis veikia taip kaip reikia. Ir nors kelionė atgalios dažnai būna migdanti ir nuovargis bando pasiglemžti mano vakarą, viduje nekinta teisingo kelio nuojauta. Taip, pradžios gali būti neaiškios, sudėtingos, gąsdinančios, reikalaujančios pastangų. Bet norint kažkur nueiti, reikia tiesiog eiti. Nėra garantijų. Bet deja, gyvenimas jų neišrašinėja. 

O apskritai tai vis ateina mintis apie amžių ir kad jis man labai patinka. Gal kad tiesiog labai susidraugavau pati su savimi. Ir daug dalykų priimu kaip labai natūralius ir gyvenimiškus. Kartais dėl to palaikau nelabai gražius poelgius. Ar nestandartinius santykius. Ar dar kažką, kas atrodo ne visai teisinga, bet jausmas lyg taip ir turi būti. 

Tokios tos žiemos. Besimaudant sniege ir mintyse, balintos kavos puodeliuose, ieškant šilumos ir artumo, nesibaigiančiuose pokalbiuose ir kvailuose poelgiuose, šiek tiek jaukiai susigūžus. Žavinga.