Kažkaip taip turėtų skambėti melodija, suliejanti traukinio ratų ritmingą dunksėjimą su lietaus lašų barbenimu į langus ir jausmą viduje, kupiną šilumos, meilės, ilgesio, draugiškumo, vaikiškos nuostabos ir trupučio pasiaukojimo. Tokias akimirkas filmuoja režisieriai, norėdami perteikti išsiskyrimus ir susitikimus, gilius apmąstymus, ramybę, meilę, gilius jausmus. Tiesa, jei ten matytume mane, tai šią nuostabią melodiją lydėtų ne besiplaikstantys plaukai, o saldus snaudulys pasirėmus ant krepšio, nors tai nė kiek nemenkina akimirkos grožio.
Gražūs tie kilometrai, kuriuos nuvažiuoji pas žmones, kurie laukia. Dar gražesnis yra buvimas su jais - toks paprastas, nuoširdus, atviras. Galvoju, kogero toks jausmas turėtų būti šeimoje ir namuose, į kuriuos gera grįžti. Kai pietus palydi nerūpestingos kalbos, kartu gera daryti bet ką, o paprastos dienos teikia ne mažiau džiaugsmo nei ištaigingos pramogos. Tobulumas slypi paprastume? Nežinau kas yra paprastumas. Žinau, kas yra paprasti dalykai - apkabinimas, šypsena, buvimas šalia.
Esu labai turtinga. Ne pinigais - žmonėmis. Galvoju, jog kažkada labai išgyvenau, nes neturėjau su kuo nueiti išgerti kavos. Dabar atrodo jau tenka pasiplanuoti laiką, kad spėčiau pamatyti visus, kuriuos norisi. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie moko mane jaustis laiminga, laukiama ir mylima. O atrasti to laiko visada reikia, kai tai yra svarbu ir laukiama.
Kartais pagalvoju apie tai, kai sakei - o kas bus tada, kai nebus tų kam bus su manim įdomu, kai nebenorės niekas susitikti? Galvoju, toks laikas irgi vertingas. Pažinti save, suprasti, ko norisi, susidėlioti dalykus gyvenime. Bet bendravimas yra dovana. Reikia mokėti ją saugoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą