Išėjusi į pasivaikščioti lyjant lietui iš naujo suprantu kodėl myliu rudenį. Jo vėsą ir šaltoką atšiaurumą. Bet dar ne dabar, dar nepakankamai prikaupiau atsargų žiemai, dar nepakankamai saulės išgėriau. Nors visiškai ruduo šiomis dienomis, lyjant. Grįžtant paryčiais ir nenorint miegoti vien todėl, kad akimirkos taip maža. Akimirkos, kurios kaip žinia baigias. Ir nors dar nėra jausmo kad jau visiškai pabaiga, žinau, kad gal tik akimirka ir beliko. Keista, kai tie patys dalykai atneša milijoną džiaugsmo ir liūdesio tuo pačiu. Ir štai parą po to taip ir noris žiūrėti visą sezoną serialo bei niekur nelipti iš lovos. Nežinau, kodėl mano istorijos būna tokios. Visos jos turi panašų kartoką skonį, kuris vėliau susimaišo su saldumu ir galiausiai nei nebežinai kas tai yra iš tiesų. Tik jausmas panašus. Panašus į tą, nuo kurio dvelksmo susigūžiu. 

Keliauti aplink pasaulį - štai ko dabar man norėtųsi. Susikrauti kuprinę ir išeiti. Ilgam. Deja, neesu tokia drąsi. Todėl renkuosi paprastesnį variantą - atsitraukti, užsidaryti ir negalvoti. Ir nejausti, kad dienos bėga. Nejausti, kada diena prasideda ir kada baigiasi. Tik susisukti į kamuoliuką ir savo psaulį sutalpinti į keletą kvadratinių metrų. Išbūti. Žinau, kad tik trumpam.

Seniai jaučiau tiek gyvų jausmų, kiek per pastarąjį mėnesį. Šalia to, kad emociškai tai gerokai sekina, yra didžiulis džiaugsmas dėl gyvybės, kurį tie jausmai neša. Kuomet serialai telpa ne tik į monitorių, bet ir į vidų.