Išėjusi į pasivaikščioti lyjant lietui iš naujo suprantu kodėl myliu rudenį. Jo vėsą ir šaltoką atšiaurumą. Bet dar ne dabar, dar nepakankamai prikaupiau atsargų žiemai, dar nepakankamai saulės išgėriau. Nors visiškai ruduo šiomis dienomis, lyjant. Grįžtant paryčiais ir nenorint miegoti vien todėl, kad akimirkos taip maža. Akimirkos, kurios kaip žinia baigias. Ir nors dar nėra jausmo kad jau visiškai pabaiga, žinau, kad gal tik akimirka ir beliko. Keista, kai tie patys dalykai atneša milijoną džiaugsmo ir liūdesio tuo pačiu. Ir štai parą po to taip ir noris žiūrėti visą sezoną serialo bei niekur nelipti iš lovos. Nežinau, kodėl mano istorijos būna tokios. Visos jos turi panašų kartoką skonį, kuris vėliau susimaišo su saldumu ir galiausiai nei nebežinai kas tai yra iš tiesų. Tik jausmas panašus. Panašus į tą, nuo kurio dvelksmo susigūžiu. 

Keliauti aplink pasaulį - štai ko dabar man norėtųsi. Susikrauti kuprinę ir išeiti. Ilgam. Deja, neesu tokia drąsi. Todėl renkuosi paprastesnį variantą - atsitraukti, užsidaryti ir negalvoti. Ir nejausti, kad dienos bėga. Nejausti, kada diena prasideda ir kada baigiasi. Tik susisukti į kamuoliuką ir savo psaulį sutalpinti į keletą kvadratinių metrų. Išbūti. Žinau, kad tik trumpam.

Seniai jaučiau tiek gyvų jausmų, kiek per pastarąjį mėnesį. Šalia to, kad emociškai tai gerokai sekina, yra didžiulis džiaugsmas dėl gyvybės, kurį tie jausmai neša. Kuomet serialai telpa ne tik į monitorių, bet ir į vidų.

Sometimes we stay up so late that we drink our morning coffee before we go to sleep. And I feel like I'm repeating my Erasmus life once again for a few days. Paryčiais kalbėti angliškai ir šokti pagrindinėj miesto gatvėj, lig paryčių romantiškai gerti vyną ir be perstojo plepėti, kartais šio to nelabai prisiminti ir pažindintis su žmonėmis, kurių nei vardų, nei tautybių nepamenu. Taip, gyvenimas gali būti pretty osom ir čia, galbūt vienintelis skirtumas tame, jog čia šiek tiek reikia galvoti apie darbą ar kitas veiklas, šalia viso to, ką vadinsime "tūsu". Bet jausmas geras, išties geras. O galbūt tiesiog švęsti yra ką. Gyvenimą ir naujus etapus :) 

Visgi mano norai yra sunkiai suderinami, kuomet noris gyventi linksmai ir sveikai, ir keliauti bei dirbti kokį nors rimtesnį darbą negu dabartinis, ir karjeros klausimų išspręsti niekaip negaliu, tarsi sunku kelią pasirinkti, kuomet nei vienas variantas per daug netenkina. Galbūt kažką visiškai šalutinio? Hm. Laikas neužilgo ims spausti. 

Bet šiaip gyvenu džiaugsme, tikrai. Gal kiek nuvargus per visas šias osom dienas, bet šalia to, kad noris tiesiog sėdėt hamake ir skaityt romanus, esu labai laiminga vis atrasdama kažką iš naujo. Ir šiek tiek jausmas sumažėjusios meilės veiklai, kurią visuomet labai noriai atlikdavau. Bet kažkodėl visus sprendimus ir keitimus dar norisi palikti ateičiai, o dabar tiesiog ilsėtis.

 

We're up all night to get lucky. Oggi sera or stasera. Pastaraisiais savaitgaliais man taip gera būti čia - Lietuvoj, su krūva smagių žmonių, skirtingai ir tuo pačiu labai panašiai jausti visiškai laimės akimirkas, kai atrodo kad va - nieko daugiau ir nereik, tik būti taip ir čia. Na, galbūt nuolatinis toks gyvenimas ir būtų visiškai tūsas 24/7, ir nežinau kodėl mane šiuo metu ši idėja visai žavi. Keista, kai noris būti čia, o ne ten kažkur. Užsieniai už jūrų marių... Galbūt visgi vasarosiu Lietuvoje, a? Pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką likimas mums atneš... 

Šiaip labai gera man dėl žmonių. Šiuo metu jaučiuosi jais be galo turtinga. Turtinga artumu, plepesiais, linksmybėmis ir kalnu dalykų, kuriuos gali suteikti tai, kas vadinama draugyste. Anksčiau tikrai galvojau, kad būna friends forever ir sunku tai pakeisti. Dabar visgi jaučiu, kad visi žmones, kuriuos šiuo metu tiesiog dievinu, atsiradę mano kelyje ne taip ir seniai. Bet ačiū jiems už tai.

Be penkių minučių su aukštuoju. Taip, noras pagaliau kažkaip dėti tame tašką yra, atrodo ilgai čia viskas tempiasi. Šiek tiek neramu dėl tolimesnio kelio, o tuo pačiu taip noris jau eit pirmyn ir aukštyn. Tobulėti - kaip pasakytų tas, kuris šį žodį vartoja be saiko. O kas toliau, kas toliau? Vienas Dievas težino, bet jis man labai žadina smalsumą. 

Kaupiu valią. Jau laukiu braškių. Ir romanų skaitymo hamake.

  

 

Mėtų bei čiobrelių arbatos kvapu...

...kvepiantis vakaras, beieškant jaukumos kažkur ant stalo įtaisant vasara kvepiantį puodelį, o gal tiesiog jaukiais vakarais, ieškant jam vietos tarp visų anketų, konspektų, programų, ieškant vietos mintyse, bandant ten įterpti pokyčius, pasitenkinimą gyvenimu, migracijas ir emigracijas, skaičiukus, statistikos departamento puslapius... Ne, iš tiesų nesimokau daug. Tik vaidinu arba jaučiuosi. Arba galvoju, kad turėčiau. O kur kas labiau neramina ne darbas, kurį, žinau, parašysiu. Labiau neramina ateitis, kuri apgaubta miglom ir dvejonėm labiau, nei bet kada ją beprisimenu. Gal kad atmintis trumpoka. Blogiausia, kad nežinau ko noris. Viena vertus - vėjų, nepažintų erdvių, žmonių, vakarėlių ir dar miljono dalykų, kurie yra kažkur, toli, pašėlę, įspūdingi, kuriais galima didžiuotis, post'inti feisbuke, klijuoti ant sienų bei vadinti best time of my life. Kita vertus jausmas ir toks, kad noriu įsimylėt, įsikurt, na, gal pakeist miestą čia šalimais, į sostinę, ir nieko man iki pilnos laimės netrūktų. Taip, gal italų kalbos kursų vakarais, bet tik tiek. Ir nežinau ar čia jau užsisėdėjimas ir užkerpėjimas, ar nedrąsumas, ar tiesiog pavasaris veja visas mintis į vieną neišpainiojamą gniutulą, kurį telieka palikti likimo valion ir tiek žinios. "Visada turėdavau savo destination jau keletą metų. Žinojau važiuosiantį Italijoj, po to - Anglijon, po to - Suomijon, po to - Romon, ir būdavo ramu. Dabar nebeturiu, gal tai ir neramina" pasakojau šiandien A. stotelėje belaukiant troleibuso. Iš tiesų, neramu. 

Ir po kelionių, kurių nepamenu, imu grįžti į vietas, kurias jau buvau aplankiusi, tik vėl nedrąsiai mindžikuodama. Nežinau, ar taip man patinka labiau, ar kitaip. Vis dar neatsakau sau į šį klausimą. Gal dėl to, kad labiausiai patiko trečiaip, padovanojus man popietę visai netikėtai ir visai tikėto žmogaus, kai galvojau, kad štai taip norėčiau, kad būtų visada. Dievai, kiek daug žodžių ir minčių vėl ateity, vėl planuose, svajonėse, kurie kažkokie aptakūs, neaiškūs, migloti ir nežinia ką žadantys. Kaip nemoku būti čia ir dabar, kaip labai labai nemoku. 

 Nesustojamai skamba...

Nežinau iš kur šios dienos primena rudenį milijonais minčių, nei nerūpestingą pavasarį. Gal čia tie be proto romantiški lietūs kalti, jog norisi tiek mąstyti, tiek glaustis, tiek kalbėti tylomis. Viduje auga. Auga ilgesys, o gal nostalgija buvusioms (dienoms) ir buvusiems (žmonėms). Ir norisi rašyti visai ne tuos žodžius, kuriuos reikia, o tuos, kurie plaukia kažkur iš vidaus.

Kyla daug klausimų, į kuriuos ieškau atsakymų. Pačių įvairiausių. Apie laiką ir ateitį, apie sijonus ir aukštakulnius, apie žmones ir draugus, apie vakarėlius ir ramius vakarus, apie meilę ir santykius, apie... Apie visa tai, kas kyla manyje ir prieš mane, nerimastingai erzindami ir taip ganėtinai įtemptas mintis. Žinau viena - tokie mąstymai man visada patinka daug labiau nei tie teoriniai, kuriuos reikia atlikti, o nei protui nei širdžiai džiaugsmo jie per daug neatneša. 

Ir net nežinau ko dabar noriu labiau - prie jūros su gera draugų kompanija. Lipti į kalnus. Tylumos terasoje geriant arbatą. Ar nevaržomo juoko. Žinau viena - kad kažkur vėl pasiklydau. Ir vėl ieškau dalykų, kuriuos maniau atradusi. Bet tas ieškojimų metas toks žavus. Nelengvas, bet labai žavus.

Bet kokios permainos neša savyje ir naujas galimybes.

Pavasariai...
Einu parku ir galvoju, kokia meilė aplink, kiek gražių porų šiandien mačiau, kaip teigiamai pavasaris veikia žmones. Turbūt iš tiesų pavargstam nuo tos baltumos ir noris kažko žalio... Ir kai pagaliau pagaliau pagaliau sulaukiam, imam tikėti, kad viskas vėl iš pradžių, vėl kaip pirmą kartą, vėl iš naujo. Keisti aplinką, šukuoseną ar gyvenimą - kiekvienam skirtingai.

 Žiūriu šiandien į tuos mylinčius žmones ir galvoju, koks grožis. Ir kaip gali netikėt, kad nebūna "ilgai ir laimingai". Taip taip, gal sakysiu kitaip po dvidešimties metų. Bet. Bet tikėti gera.
O ir šiaip, galvoju, kaip gera, kad lemta sutikti žmonių, kurių akys įkvepia. Į kuriuos bežiūrint norisi tobulėti, eiti į priekį, tikėti svajonėmis ir tiesiog, gera būti. Tikiuosi, kažkam tokiu žmogumi esu ir aš.

 

Nežinau kodėl kartais atsakau irzlumu į dalykus, kurie yra beveik bereikšmiai. Galbūt vitamino B trūkumas ar tiesiog kažkokia įtampa viduje. Keista, kaip emocijos veja viena kitą, o kartais jų priežasčių nei pastebėti nepastebi, o jau kita. Hm. Atrodo iš tiesų metas jungti antrą bėgį ir pradėti šiek tiek skubėti. 

Berods taip, galiu susitarti su savimi visai lengvai, bet savidisciplina ir man yra ta vieta, kurioje tobulėti ir tobulėti. Nes aš per daug save myliu ir visiškai nuolaidžiauju. Galbūt metas stot į kariuomenę, kad išmokčiau komandą "vykdyt". 

Vis dar svarstau, ar reikia imtis drastiškų priemonių tikslui pasiekti. Bet greit nebebus galimybės kitaip. 

Keista, bet pradingo tas didžiulis ateities laukimas. Šiek tiek tylu. Noriu kur nors išvažiuoti. 

 

 Tiesa, šiaip diena buvo nuostabi. Paprastume ir su šypsena. Ir dar galvoju kaip lengva leisti sau daugiau, turint galimybes. Visiškai paprasta. Ir... moteriška :)