Žingsniai nuo tada iki dabar kartais atrodo milžiniški. Kai pasakoju istorijas apie mokyklos laikų meilę, kai mokiaus dar net ne gimnazijoj, atrodo nutolę dešimtimis metų. Ir tas būtų nieko keisto, nes panašiai ir yra, jei ne istorijos, kurios nutiko prieš metus, atrodo beveik panašiai tolimos, nebe mano, nebe tikros... Net keista, kaip pasikeičia dalykai, žmonės, kaip laikui bėgant viskas tampa šiek tiek netikra. Gąsdina toks netikrumas, galvoju. O tuo pačiu priverčia galvoti, kad visa, ką turim, yra tiesiog dabar. Ir jaučiuosi laiminga, kaip kažkada seniai, turėdama savo naktis, kai kalbiesi apie dalykus, kuriuos ištarti sunku. Kai atpažįsti kitų žmonių frazes savo kalboj. Žmonių, kurie per trumpą laiką užėmė visai svarbią vietą gyvenime. Kai daryti didelius žingsnius ima atrodyti pats laikas, nes o kada, jei ne dabar. Ir vis mažiau kyla klausimų ar tikrai, ar gailėsiuos kažkada, ar verta, nes imu suprasti, kad tas apmąstymų laikas yra kažkur miglotoj ateity, kuri ne tik kad neaiški, bet turi galimybę ir tiesiog neateiti. Arba ateiti šimtu kitų pavidalų, kurie bus netikėti, neapgalvoti, ir greičiausiai visiškai nesuplanuoti. 

Ir dar supratau, kad kažkaip jaučiu trūkumą patyrimui. Gal todėl mintys apie dalykus, kurie kažkada atrodė ne ne ne, dabar atrodo nebe tokia bloga mintis. Nesinori savęs išbarstyti. Bet kažkaip truputį gyviau ir jausmingiau. Nebe su taure vyno, bet po žvaigždėtu dangum. Žinau, kad yra dar šimtai dalykų, kurių neatradau, nepadariau, nesuradau. Tačiau viena yra gera žinoti - šįmet new year resolutions atrodo tris kart arčiau, nei pernai. 

I fall in love just a little bit every day with someone new

Žiema, žiema, dar nesibaik. Man taip gera, kai už lango pusnys ir baltumos, kai iš šaltuko parbėgi namo raudonai nukaitusiais skruostais, kai net vakarais nėra tamsu, nes visur aplink balta. Kai viskas taip lengvai ir tyrai apmirę. Tarsi tai atspindėtų, nežinau tik ar kaip yra, ar ko noris. O gal kokia esu. Baltumos ir tylumos, snieguoti miškai, nuo kalno čiužinėjantys vaikai, jau nutilę Kalėdinės melodijos ir visi susipakavę eglutes lig kito gruodžio. O juk tiek daug yra ką švęsti! Kumštinės pirštinės, mandarinai, kakava, raudonos nosys ir lyg netyčia raudonuojančios šermukšnio uogos. Dar neatsidžiaugiau. Dar neišsimaudžiau pusnyse, nepadariau sniego angelo, nepasivaikščiojau miške (gal gyventi reikia greičiau?). Žiema, pabūk dar. 

This morning i counted how many people I met. This evening i counted how many i left. Silly. How does it change, how we go from one chapter to another, how we meet, how we go together somewhere, how we say things, how we leave. Which one of us is speaking at that time and which one of us is silent. When there are things to say and when there is nothing more to add. When we leave after conversation. When we leave covered  with unsaid things. How we choose the way we leave. How the life adds the soundtrack for it. How do we feel in a moment. How do we feel after a day, a week, a month. Are we angry, relieved, upset or optimistic. Are we full of guilt. Of hope. Of something else. Are we forgetting, forgiving or replying the things we said or wanted to say. How do we feel. How do I feel. 

Pokalbis. Įrankis, padedantis suprasti, susitaikyti, įsigilinti, pamatyti kitu kampu, suvokti, analizuoti, ar kaip labai mėgstu sakyti - reflektuoti. Šiandien turėjau labai svarbų pokalbį. Tokį, visos dienos trukmės. Apie ką? Apie mane. Apie tai, kaip (ne)moku kalbėtis. Apie tai, kaip gyvenam savo susikurtuose burbuluose, kurie mus apsaugo nuo tikrų ar sugalvotų baubų, kurie mus apsaugo nuo buvimo pažeidžiamiems, atviriems, silpniems ir... tikriems. Ir tikrai, galbūt lengva kalbėtis tuomet, kai jausmas atvėsęs, emocija nurimusi, kai gali pažvelgti retrospektyviai ir suprasti kad... viskas buvo ne taip. Ir kad antrą kartą darytum gerokai protingiau, nuoširdžiau ir tikriau. Ar rezultatas būtų skirtingas? Gal ir ne. Gal ir viskas baigtųsi taip pat. Tačiau procesas būtų gyvesnis, tikresnis, gilesnis. 

Mokomės ir mokomės kalbėtis. Ir turiu prabangą reflektuoti patirtį visur - moksluose, darbe, savanorystėj, draugystėj, kasdienybėj. Visur šalia manęs yra žmonių, kurie klausia "kodėl?" ir "kaip dėl to jautiesi?". Aš kartais pabėgu atsakydama šiaip sau/ gerai/ tiesiog/ nesigilink, bet kartais, visai kaip šiandien, nueinu taip giliai, kad suprantu, jog man vis dar rūpi tie dalykai, kurie jau tarsi pamiršti, kad man vis dar svarbu kaip buvo ir kaip galėtų būti, kad man vis dar svarbu pačiai augti santykyje. Arba kad dalykai, kuriuos atrodo galėtum tiesiog išpykti, atleisti ir pamiršti gali palikti pėdsaką ilgam. Ilgiau, nei galėčiau įsivaizduoti. Ir kad pasirinkimas kaip šiame konflikte elgtis yra ne tik mano. 

Milijonai svarbių dalykų. Kaip praėjo mano šeštadienis? Visą dieną gulint ir kalbantis, karts nuo karto nueinant vandens prisipilti, ir vėl grįžtant prie kitų temų, kurios gėdingos, nepatogios, uždaros... Jaučiuosi apsivalius. Kaip po geros išpažinties. Ačiū tau labai, V. Tokį nuoširdumą seniai bebuvau patyrusi. Man atrodo tai yra gražiausia, ką gali sukurti draugystė. 

That might be me after a hard day. 

Šio vakaro playlist'as mažų mažiausiai neįprastas, o šis laikas mažų mažiausiai įdomus. Atrodo lyg versčiau dalykus savo gyvenime, o kažkas manęs klaustų - ar to vis dar tau reikia? Ar norisi? Ar vertinga? Perestroika, pasakytų tėtis. Laikas, kai vienus imu vertint dar milijoną kart labiau, o kitais labai nusiviliu. Ir poelgiai būna kartais jei ne nepagarbūs, tai bent jau žiauriai neskanūs. Ir, prisipažinsiu, niekad nebuvau good at talking. Bet atsiranda žmonių ir situacijų, kuomet žinau, kad jausiuos prieš save kalta nepasakius. Fainai tas, kad uždarydama vienas ar kitas duris kartu su trenksmu jaučiu palengvėjimą. Matyt užverti nėra paprasta, bet tik taip galima įsileisti kažką naujo. Sunku, kai imi kvestionuoti daug dalykų vienu metu. Ir kažkokio stabilumo labai svarbu turėt. Gera, kai gali neabejoti, į ką atsiremti. Ir taip, atsakinėdama į klausimus ir ieškodama prasmės ir vertės, pašalinu ne tik baldus iš kambario, bet ir visokių kitokių kažkada buvusių svarbių dalykų.

Vasaros dangūs būna truputį ypatingi. Kai norisi sulėtinti žingsnį, besimėgaujant tuo auksu nutapytu parku, namų stogais ir žmonių veidais. Nežinau ar saulės šviesa yra laimė (nors kažkaip tikiu, kad sąsajų tame yra), bet viskas atrodo truputį...paprasčiau. Ir nors emocijos ryškios ir aštrios (deja, ne tik malonios), pilna kažkokios ramybės, kad ir tai praeis. Jaučiu, kaip į kai kuriuos dalykus ar žmones reaguoju kur kas daugiau nei norėčiau, tuo pačiu jaučiu kaip raminu save sakydama "brangioji, luktelėk savaitę". Ir po tos savaitės didžiosios streso dalies tiesiog nebėra. Kažkaip leisti sau išbūti, išpykti, išsakyti, džiaugtis, vilioti, bandyti, dalintis - leisti patirti. Tai atrodo dabar man yra svarbu. Ir nors žinau, kad gali būti netikra, kažkaip smagu girdėti tuos šimtus gražių žodžių, atėjus į darbą gauti bučkį į skruostą, nes kažkas per savaitgalį pasiilgo, susitikti nesimačius ištisus metus ir plurpti visą vakarą apie gyvenimą... o kur dar laukiantys iššūkiai, žygiai, jūros ir indėnai! Vasaros liko nedaug, bet liko dar daug padaryti! O ruduo kogero skambės su "come si dice"...:) Ir gal dar truputį "hola", jei viskas okey. 

Ir nežinau ar tai vasara, ar aš pati, jaučiuos šiek tiek... apsinuoginus. Kai prisileidžiu arčiau, jaučiu labiau, išgyvenu daugiau. Gal čia ta aplink kasdien tvyranti paauglystė daro savo, o gal tiesiog...aš?