The female side of me

This post even has a name on it. Not usual.

And it all started by the conversation:

-You need to write something on your blog.
- I don't want to. I feel quite down this time and all i'd write is how fu**ed up life is.
- Well, there is those kinds of posts as well.

And than i understood that i don't need to be chreerful all the time. And this time is pretty fu**ed up for me. I'm missing three of four most important parts (or joys) in my life. I don't feel passioned about anything. Somehow it just doesnt work as i imagine it should. Somehow? Well, yes, pretty pathetic to put the responsibility to anyone else, but me. I know all the shit about it's my own responsibility, i need to make moves to change something, But all i want to do now is complaint and someone to be patient with me. I'm happy I have those people which i can trust for better or for worse (and i love you to the moon and back!). But i don't like to be the grumpy one. That's why i prefer to stay on my own when it's bad. I know that's not a good option. And learning to let it go, to let it out is something i'm still working on. 

And there is one more thing (one more quote of conversation):

- I want love. Real, unconditional, crazy love with all the possible passion and butterflies included.
- That's sweet!
- But I start to have a doubt that this kind of shit is existing. 

And by saying that i mean this is the female side of me. I can be emotional, i can be insecure, i can be whatever you'd call a PMS woman would be. Usualy i try to avoid this part. But sometimes it just happens. And than i need a strong man to stay by my side. Who would say the same as i heard today: 

- You are a gorgeous girl, stupid! 

And that really makes me smile.

Talking/thinking about impossible/impossibilities is kind of my thing at this time of life. Impossible is nothing - saying nike advert and it's absolutely true when you really feel that way. But i am a human - i have doubts, insecurities or second thoughts. Even if I'm pretty much optimistic all the time, sometimes i feel lost in all the possible scenarious which could happen to me. Some of them i'd really look forward. Some... some are scary and sad. That's why i'm kind of pushing myself to make decisions and find a direction where i need to go. And it's a bit stressful as the joy of being is staying somewhere behind. It shouldn't be that way. So again and again i'm reminding myself - you can live a life with fear. Or you can live a life with love. Thats a two options you have. And you need to choose the best one.  

And as i know which one is the best - i'm starting from the beginning: being nice to people, sharing my love and emotions, hugging and kissing the ones i do care about, baking cupcakes and taking pilates classes, writing sentences about my experiences in volunteering, taking responsibilities i'm scared to do, but really looking forward. And this is how my life flows. 

It is important let the unknown happen. The same as have a direction where you're going. And do things with love. 

and 

all

 at once,

summer

collapsed

into

fall

  

Ieva Narkutė - Pirmosios meilės daina

Beapsipirkinėdama net kelioms dienoms į priekį galvoju, jog šaldytuvas tuoj nebebus tuščias. Vadinasi, grįžtu namo. Su žaviais rudeniškais lietumis, basutes pakeisdama bateliais, vis dažniau atrasdama savo mėgstamas skaras vėl apsivyniojusias kaklą. Tokiais vakarais kaip šis lietingas sekmadienis iš tiesų jaučiu džiaugsmingą melancholiją. Sugrįžti gera. Ypač tada, kai pasiilgsti ir jauti, jog kažkas laukia. Šįkart po visos vasaros maudynių, klajonių, kelionių, plepesių, akimirkų, žmonių, vietų - laukia namai. Jaukūs. Tiesa, vienas svarbus dalykas čia labai pasiilgtas ir laukiamas - mylimosios juokas. Bet ir jis čia sugrįš, išmaišęs tolius tolimuosius. Tada jau bus pilni namai. Tiesa, svečių batai čia ne mažiau laukiami. Atbunda noras daryti vakarienes ir gurkšnoti vyną.

Sudėti visos vasaros įspūdžius į krūvą būtų sunku. Gal net neišeitų, kai atrodo kad nutiko tiek daug visko skirtingo. Net ir pastarųjų dviejų savaičių akimirkas sutalpinti į vaizdus ir žodžius sudėtinga. Tik tas jausmas neapleidžia - gera gyventi, gera gyventi, gera gyventi... Ir mylėti visus tuos, kurie aplink. Murkiu kaip katinėlis, kai man glosto galvą. Apsikabinti galiu šimtą kart per dieną. Nemėgstu miegoti viena. Atvirumas kartais stebina. Kartais - labai prajuokina. Kartais - priverčia susimąstyti. Kartais kažko išmoko. Šypsausi vien pagalvojus apie tas tobulas akimirkas, kai iš tiesų jaučiausi kaip filme. Pasirodo juos stato pagal tikras vietas ir emocijas :)

Daryti sprendimus niekada nėra lengva. Laukti jų - kogero nelengva taip pat. Bet būna, kad svetima laimė man tiek pat ar net daugiau svarbi, nei manoji. Dėl to norisi laukti kantriai. Nors kai įsivaizduoju save po penkerių metų, kažkodėl labai aiškiai galiu įsivaizduoti tuos didelius langus ir saulėtą virtuvę, skendinčią ruošiamo maisto kvapuose. Norai paprasti ir žemiški. Kad galėčiau šypsotis. Ir dar apie artimųjų svarbą. Kartais ji išties didesnė, nei norime sau pripažinti. Galima tai vadinti kaip nori, bet šeima yra pamatinė vertybė. Ir kai sakoma "neįsivaizduoju, kad galėčiau su juo/ja turėti vaikų" turbūt irgi daug ką pasako. Kaip ir mintis "galėčiau su juo gyventi". 

Muzika: S.Carey - In the Stream

Kažkaip taip turėtų skambėti melodija, suliejanti traukinio ratų ritmingą dunksėjimą su lietaus lašų barbenimu į langus ir jausmą viduje, kupiną šilumos, meilės, ilgesio, draugiškumo, vaikiškos nuostabos ir trupučio pasiaukojimo. Tokias akimirkas filmuoja režisieriai, norėdami perteikti išsiskyrimus ir susitikimus, gilius apmąstymus, ramybę, meilę, gilius jausmus. Tiesa, jei ten matytume mane, tai šią nuostabią melodiją lydėtų ne besiplaikstantys plaukai, o saldus snaudulys pasirėmus ant krepšio, nors tai nė kiek nemenkina akimirkos grožio. 

Gražūs tie kilometrai, kuriuos nuvažiuoji pas žmones, kurie laukia. Dar gražesnis yra buvimas su jais - toks paprastas, nuoširdus, atviras. Galvoju, kogero toks jausmas turėtų būti šeimoje ir namuose, į kuriuos gera grįžti. Kai pietus palydi nerūpestingos kalbos, kartu gera daryti bet ką, o paprastos dienos teikia ne mažiau džiaugsmo nei ištaigingos pramogos. Tobulumas slypi paprastume? Nežinau kas yra paprastumas. Žinau, kas yra paprasti dalykai - apkabinimas, šypsena, buvimas šalia. 

Esu labai turtinga. Ne pinigais - žmonėmis. Galvoju, jog kažkada labai išgyvenau, nes neturėjau su kuo nueiti išgerti kavos. Dabar atrodo jau tenka pasiplanuoti laiką, kad spėčiau pamatyti visus, kuriuos norisi. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie moko mane jaustis laiminga, laukiama ir mylima. O atrasti to laiko visada reikia, kai tai yra svarbu ir laukiama. 

Kartais pagalvoju apie tai, kai sakei - o kas bus tada, kai nebus tų kam bus su manim įdomu, kai nebenorės niekas susitikti? Galvoju, toks laikas irgi vertingas. Pažinti save, suprasti, ko norisi, susidėlioti dalykus gyvenime. Bet bendravimas yra dovana. Reikia mokėti ją saugoti. 

Būna, kad dainos siejasi su tam tikrais įvykiais, vietomis, žmonėmis. Šiandien, kuomet išgirdau šią - Andrius Mamontovas - Tiktai tavyje - prisiminiau, kaip šį Mamontovo albumą dainavom ne tik mes, bet jo melodijas jau atpažindavo ir pas mus besilankę draugai - vokiečiai, prancūzai, indai, italai... Kai kurių jų archyvuose, tikiu, dar lig dabar šį albumą galima rasti. Melodijos, kalbančios apie mus. Ir dar man tai labai labai primena Sacra di San Michele, kur įkvėpėm tai, ką iškvepia medžiai. "Bet juk tu namo nenorėjai" - visai neseniai man priminė mama. Ne, nenorėjau. Bet visai ne dėl šalies, kurioje buvau. Dėl žmonių. Viskas visada dėl žmonių. Taip, gražios vietos, peizažai, gamta - visa tai keri ir žavi, bet žmonės tampa artimi. Ir tas artumas padaro juos svarbius mūsų gyvenimuose. Šiandien važiuodama perekrūzu jaučiausi su savais žmonėmis. Ir tyliai tipendama tuos kelis metrus lig namų galvojau, kaip svarbu tų savų turėti. Kad galėtum juoktis, dalintis, būti, žaisti stalo žaidimus, kalbėtis apie tai, kas svarbu, pašaipiai tyčiotis vienas iš kito visiškai neįsižeidžiant, o kartais pamatyti ašaras kito akyse ir tik nusišypsoti su nebyliu "aš esu tau, jei reikia". 

Artumas yra kažkas nepaprasto. Ir būdama kažkam artima, jaučiuosi begal laiminga. Gal todėl taip svarbu kalbėtis, paklausti kaip sekasi, dalintis tuo, kas vyksta gyvenime, susitikti, apkabinti, nusišypsoti. Per tai duodu dalelę savęs. Ir gaunu kito žmogaus dalelę. Todėl kartais spirgu iš nekantrumo, kai žinau, kad jau greit greit galėsim susėsti, išgerti kartu puodelį arbatos ir sakyti - kaip seniai tavęs nemačiau! Pasiilgau! 

Džiaugiuosi, kad žmonės, kuriuos sutinku, moko mane artumo. Moko atviriau dalintis, labiau įsiklausyti, daugiau išjausti, labiau pasitikėti, prisipažinti nežinant, nemokant, klystant. Net jei kartais tai būna atviriausias pokalbis per visą mūsų bendravimo istoriją - jis vyksta dėl to, kad toji istorija kažko išmokė. 

Gauti šokoladą už rekomenduotą knygą smagu. Kai ten ne tik aš pati, bet ir kiti randa atsakymus į rūpimus klausimus, išgyvenimus. O kartais į diskusijas, kurias kartu aptarinėjom. Ir nors šioji mano vasara gausi knygomis daugiau jų kiekiu vienetais, nei skaitymo valandomis, versti puslapius vis dar yra malonumas. O tuo pačiu vėl į rankas paimta knyga verčia prisiminti detales, dėl kurių šią knygą pamilau: 

Tyki aušra, vaiski mėlynė
Vis ryškėja, artinantis dienai,
Taip pat ir laimė
Melsva... melsva... užvis melsviausia,
Balti palaimos debesys,
Per kraštus besiliejantis džiaugsmas.

Paskui saulėlydis
Apgaubia mus švelniu rausvumu,
Ir mes paskęstame
Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime,
Žemiška siela ir Kosminė siela,
Trykštančios grožiu.

Kai ateina naktis,
Mažas mėnulis kvatoja tamsoje.
Aš irgi juokiuosi
Ir galvoju: 

Ten anapus pasaulio
Tavo padangė
Irgi sklidina
Šio auksinio juoko.
Viliuosi, kad tu,
Spindinčios Mėlynos Akys,
Matai ir girdi,
Ir mus visus tris
Jungia šis džiaugsmas:
Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,
Atskirai kartu,
Bet atstumas bereikšmis.

Aš užmiegu,
O pasaulis
Man šypsosi. 

We all have a story to tell. Sometimes even few of them. All different, many of the boring ones, many of the crazy ones... Sometimes I wonder where one of each starts and how it comes to other kind of ending. When you mix many different things into one bowl sometimes is just a mess what is the result and sometimes it's a most tasteful smoothie. The problem is that when I start, I rarely know what will be the result. And maybe that's a good thing. Even sometimes I need to throw away everything I mixed. 

These days are full of unusual. Unusual feelings, people, conversations, experiences, places... And as I was saying yesterday sitting on a hill - I was so worried about this summer and it turns out that it's the best of unexpected. I'm leaving my comfort zone in a very smart way and listening to the language of my heart - just doing what it feels right to do. Now it feels a little bit mixed up, but in general it's just a happiness around. Happiness and freedom. Maybe I should thank a few persons of challenging me to become a better person or just a better version of myself. 

I don't know if I'm moving forward or just moving. But i'm pretty sure it's much better than staying in the same place. If i'm at the right way - i will find my dream. If not - i will get the experience which is valuable anyway. And more dreams is something i should create. As feeling lack of dreams and path is kind of new for me, but i'm always capable of dreaming a bit more, loving a bit more, living a bit more. Or even a lot.

Sleeping. Kissing. And traveling. It's the three things I love the most. 

Leon Somov & Jazzu - Ką tu su manim darai?

O kaip tu taip gyveni - be darbo, be plano, be krypties? O ne, atsakau aš, turiu aš kryptį. Ir darbą, ir planą, ir svajonę. Ką padarysi, kad keliai ne visada tiesūs. Per aplink man patinka labiau. Ypač taip, kaip dabar - basomis, saujomis renkant braškes ir šilauoges, beskaitant knygas, kurias norisi cituoti, krykštaujant su vaikais, kurie moko ne tik kantrybės, bet ir vaikiško požiūrio į pasaulį, žmonėmis - vienų jau dabar labai pasiilgtų, kitų - tik po truputį nedrąsiai pažįstamų. 

Stebuklai slypi kažkur paprastuose dalykuose. Net ir tada, kai šiek tiek paklysti miške vidury nakties, muilo burbulai sprogsta greitai, o pagalba iš šalies ne visai tokia, kokios labiausiai norėtųsi. Bet šypsenos, apkabinimai, šokiai pagal senas senas melodijas, kavos puodelis ir bučkis į skruostą... Galvoju, kad buvau truputį pamiršus, kokie nuostabūs, net kai pavargę, žmonės būna tas offline 24/7 valandas. 

Tiesa, kartais teko nuvogti kelias miego valandas dėl trupučio online. Bet juk darome dalykus tik tada, kai jų labai norim. Ir dėmesys iš tiesų yra dovana, kurią dovanodami kitam, jį paskatiname jaustis ypatingu. 

Su kai kuriais žmonėm taip kažkaip yra, kad labai paprasta būti. Ir nežinau koks išlavintas tas mano raganiškas šeštasis jausmas, bet dėl tokių žmonių retai apsirinku.

Ir pabaigai: "užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla,  girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus."