We got the power. Apie viską - sprendimus, kuriuos priimam, jausmus, kuriuos jaučiam, mintis, kurias galvojam, veiksmus, kuriuos atliekam. Ir kartais net baisu kai pagalvoji, kad už visa tai, kas esi, esi atsakingas pats. Na taip, galima kaltinti aplinkybes, tinkamas/netinkamas sąlygas ir dar milijoną dalykų, kuriuos iš esmės irgi renkiesi pats. Tad kartais noris spirti sau į užpakalį ir pačiai apsidairyti į tai ką sukūriau. Ar tai yra viskas, ką galiu? 

Ir net nežinau iš kur manyje gimsta tas noras parduoti. O gal mokytis parduoti taip, kaip matau tai darančius. Gal tas suvokimas, kad JAU, o dar NIEKO. Keista taip dažnai suvokti iš naujo, lyg kas baksnotų pirštu ir rodytų - žiūrėk žiūrėk. Žiūriu, ir netgi imu jausti ne tik norą, bet ir reikėjimą  JUDĖTI. Kažkur šiek tiek toliau, šiek tiek į priekį, šiek tiek smarkiau atsispirti. Smulkmenos turi kažkaip susidėlioti į aiškų kontekstą, nes jau beveik beveik išrutuliojau mintį. Dar truputis ir jau. 

O šiaip tikrai, kartais tereikia labai gerai prapūsti galvą vėju ir viskas pasidaro šviesiau, aiškiau, maloniau. Džiaugiuosi, turėdama tuos, kuriuos turiu. Ir kartais beveik nepastebimai besirūpinančius.

Sako, pasakius merginai, kad ji stora, ji iškart puola laikytis dietų, o pasakius, kad kvaila - knygų skaityti nepuola. O man kažkaip labai norisi išlįsti iš delfi ir persiorientuoti bent jau į bernardinai.lt, kurį pasirodo darbe irgi užkrauna :) 

Jei tai kažkas nuostabaus - galėtum būti Tu.

Žiūriu kelionės trupinėlius iš albumo mergaitės, kuri iš tiesų moka fotografuoti (tikiuosi nepyks už autorinio darbo pasisavinimą) ir man tos vietos tokios savos. Takai takeliai. Ir visgi gal šiandien vietoj Genovos porto pasirinkčiau aplankyti levandų laukus. Ir kvepėtų, kvepėtų kvepėtų... Ir tie mažulyčiai sausainiukai, kurių vis dar noriu paragauti. Ech! O dar kita vasara būtų visai neprošal Turkijoj. Pasilikau sau mažytį priminimą išssisaugojant nuorodą. Reikia smaigstytis naujas vėliavėles. Vis dar nežinau kuriam pasaulio krašte. Bet noris susikraut kuprinę ir net nebūtinai ten įsimesti gražių rūbų, tik patogius batus. Ir nebūtina man žinoti visa, ką siela mano mato. 

 Dar būna mergaičių vakarai, kai viskas paprastai lengva ir taip, kaip visada. Kartais stabilumas yra visiškai puikus dalykas, kai gali prieiti, apkabinti ir suprasti - tu namie. Nesvarbu kur bebūtum. Dievaži, su jumis aš imu ir savimi labiau tikėti. Ir tie milijonai planų planelių, svajonių ir visiškų paistaliojimų - tikrai mes galim viską. Nepriklausomai nuo to kur vakaras prasideda ar baigiasi. Ir galbūt bus tik dar įdomiau, kai mūsų stotelės išsiplės per žemyną. Ar žemynus? Pažiūrėsime! 

Kolkas dar vis neesu tikra dėl savo kelio. Bet one way or another, viskas juk turi kažkaip išsispręsti, susidėlioti, išsirutulioti ir būti geriausia visais atžvilgiais. Vis dar neprisijaukinu minties apie mokslus, ir galbūt net jaučiu šiokį tokį pokytį prioritetuose, bet pirminis svajonės variantas man atrodo vis dar priimtinas. Gal tuo ir reikėtų pasikliauti? Žiūrėsim ką likimas atneš. Tikiuosi - jūrą ketvirtadienį.

Before reading one of my best's friends post about her perfect live feels like i need to share my own feelings before. As they are not as funny and sunny as hers, so maybe after reading it might be changed. No offence, just saying. 

That there are days which are pretty shitty. When you realize that someone is better than you or just feel like you were not good enough or brave enough to fulfill your dream. Or you don't even know what your dream looks like and it makes you feel like a little girl lost in a crowd. And I was just repeating to myself: next time you should be the best. If you'll have the next time opportunity. You know, feels strange. Feels strange to be this kind of shitty and close to broken at one second. But it's not that i wasn't studying all these years. I know how to calm myself down. That's why my Friday looks like I'm the princess of nowhere. But it makes me feel better. And as it works, it's worth do be done. 

And yes - breath in, breath out and do the next step. I'll start by looking forward to my new list of dreams. I see that there are many things I wish to do or know how to do, I just forgot to repeat it to myself. Or maybe believing that everything is possible and that I'm the one who has a super powers of seeing bright in the darkest. 

And there was one other strange feeling today. I was reading that you're the middle of your five closest friends. Suddenly I count only three. 

And I was really thinking about writing to You today as i always said that you'd be the one which i can count on. But I didn't write. As I know You're not mine anymore.

Talking by music and pictures

 

Išėjusi į pasivaikščioti lyjant lietui iš naujo suprantu kodėl myliu rudenį. Jo vėsą ir šaltoką atšiaurumą. Bet dar ne dabar, dar nepakankamai prikaupiau atsargų žiemai, dar nepakankamai saulės išgėriau. Nors visiškai ruduo šiomis dienomis, lyjant. Grįžtant paryčiais ir nenorint miegoti vien todėl, kad akimirkos taip maža. Akimirkos, kurios kaip žinia baigias. Ir nors dar nėra jausmo kad jau visiškai pabaiga, žinau, kad gal tik akimirka ir beliko. Keista, kai tie patys dalykai atneša milijoną džiaugsmo ir liūdesio tuo pačiu. Ir štai parą po to taip ir noris žiūrėti visą sezoną serialo bei niekur nelipti iš lovos. Nežinau, kodėl mano istorijos būna tokios. Visos jos turi panašų kartoką skonį, kuris vėliau susimaišo su saldumu ir galiausiai nei nebežinai kas tai yra iš tiesų. Tik jausmas panašus. Panašus į tą, nuo kurio dvelksmo susigūžiu. 

Keliauti aplink pasaulį - štai ko dabar man norėtųsi. Susikrauti kuprinę ir išeiti. Ilgam. Deja, neesu tokia drąsi. Todėl renkuosi paprastesnį variantą - atsitraukti, užsidaryti ir negalvoti. Ir nejausti, kad dienos bėga. Nejausti, kada diena prasideda ir kada baigiasi. Tik susisukti į kamuoliuką ir savo psaulį sutalpinti į keletą kvadratinių metrų. Išbūti. Žinau, kad tik trumpam.

Seniai jaučiau tiek gyvų jausmų, kiek per pastarąjį mėnesį. Šalia to, kad emociškai tai gerokai sekina, yra didžiulis džiaugsmas dėl gyvybės, kurį tie jausmai neša. Kuomet serialai telpa ne tik į monitorių, bet ir į vidų.

Sometimes we stay up so late that we drink our morning coffee before we go to sleep. And I feel like I'm repeating my Erasmus life once again for a few days. Paryčiais kalbėti angliškai ir šokti pagrindinėj miesto gatvėj, lig paryčių romantiškai gerti vyną ir be perstojo plepėti, kartais šio to nelabai prisiminti ir pažindintis su žmonėmis, kurių nei vardų, nei tautybių nepamenu. Taip, gyvenimas gali būti pretty osom ir čia, galbūt vienintelis skirtumas tame, jog čia šiek tiek reikia galvoti apie darbą ar kitas veiklas, šalia viso to, ką vadinsime "tūsu". Bet jausmas geras, išties geras. O galbūt tiesiog švęsti yra ką. Gyvenimą ir naujus etapus :) 

Visgi mano norai yra sunkiai suderinami, kuomet noris gyventi linksmai ir sveikai, ir keliauti bei dirbti kokį nors rimtesnį darbą negu dabartinis, ir karjeros klausimų išspręsti niekaip negaliu, tarsi sunku kelią pasirinkti, kuomet nei vienas variantas per daug netenkina. Galbūt kažką visiškai šalutinio? Hm. Laikas neužilgo ims spausti. 

Bet šiaip gyvenu džiaugsme, tikrai. Gal kiek nuvargus per visas šias osom dienas, bet šalia to, kad noris tiesiog sėdėt hamake ir skaityt romanus, esu labai laiminga vis atrasdama kažką iš naujo. Ir šiek tiek jausmas sumažėjusios meilės veiklai, kurią visuomet labai noriai atlikdavau. Bet kažkodėl visus sprendimus ir keitimus dar norisi palikti ateičiai, o dabar tiesiog ilsėtis.

 

We're up all night to get lucky. Oggi sera or stasera. Pastaraisiais savaitgaliais man taip gera būti čia - Lietuvoj, su krūva smagių žmonių, skirtingai ir tuo pačiu labai panašiai jausti visiškai laimės akimirkas, kai atrodo kad va - nieko daugiau ir nereik, tik būti taip ir čia. Na, galbūt nuolatinis toks gyvenimas ir būtų visiškai tūsas 24/7, ir nežinau kodėl mane šiuo metu ši idėja visai žavi. Keista, kai noris būti čia, o ne ten kažkur. Užsieniai už jūrų marių... Galbūt visgi vasarosiu Lietuvoje, a? Pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką likimas mums atneš... 

Šiaip labai gera man dėl žmonių. Šiuo metu jaučiuosi jais be galo turtinga. Turtinga artumu, plepesiais, linksmybėmis ir kalnu dalykų, kuriuos gali suteikti tai, kas vadinama draugyste. Anksčiau tikrai galvojau, kad būna friends forever ir sunku tai pakeisti. Dabar visgi jaučiu, kad visi žmones, kuriuos šiuo metu tiesiog dievinu, atsiradę mano kelyje ne taip ir seniai. Bet ačiū jiems už tai.

Be penkių minučių su aukštuoju. Taip, noras pagaliau kažkaip dėti tame tašką yra, atrodo ilgai čia viskas tempiasi. Šiek tiek neramu dėl tolimesnio kelio, o tuo pačiu taip noris jau eit pirmyn ir aukštyn. Tobulėti - kaip pasakytų tas, kuris šį žodį vartoja be saiko. O kas toliau, kas toliau? Vienas Dievas težino, bet jis man labai žadina smalsumą. 

Kaupiu valią. Jau laukiu braškių. Ir romanų skaitymo hamake.