Stebuklas ir pelėda

Šiandien rankose laikiau stebuklą. Ji vardu Gabrielė ir jai devyni mėnesiai. Dievaži, stebuklas ta maža rankytė, tvirtai glėbianti mano pirštą. Net jei visos to stebuklo atsiradimo galimybės man nėra priimtinos.
Ir dar stebiuosi tuo, kaip būnam atviri. Atviri tiems, kuriuos pažįstam, ir atviri tiems, apie kuriuos nežinom nieko. "Kartais visai gaila, kad jausmų negalim valdyti, o kartais dėl to taip gera". Ir lyg iš niekur atsiradusi daina suteikia skambesio visam tam, kas tuo metu yra. (http://www.youtube.com/watch?v=bMJkddvJ4L4).
Ir vis galvoju apie tai, ką sakė Pelėda: tupėdama ant kelmo ji stebėjo žaidžiančius draugus. Keista, - sumurmėjo ji panosėje,- iš pradžių nenoriu palikti namų, o iš jų išėjus nebenoriu grįžti... 

One day baby we'll be old - think about the stories that we could have told...
Tuo ir gražus gyvenimas. Istorijomis. Kurias matai traukinyje, išgirsti šnibždant naktimis, perskaitai knygose, pasakojiesi rytais, juoku besigardžiuojant. Turbūt būtent dėl istorijų man taip patinka mūsų Torino trio. Ir net nesuprantu, kaip kažkada galėjau gyventi atsisakiusi viso to, kas dabar atrodo toks džiaugsmas. Gyveni žmogus, ir atrandi.
O vakarykštis vakaras buvo ilgai svajotas, kai paskutinį knygos puslapį užverčiu jau beveik švintant ir tarsi medumi užsigardžiavusi užmiegu vaikiškai giliu miegu. Istorija, kuriai paskyriau visą naktį, man labai labai patikusi. Taip, turbūt tai nėra kažkas itin gilaus ir prasmingo, bet argi visada būtina ieškoti paslėptų prasmių.
O apskritai tai taip ramu ir gera. Po trijų dienų linksmybių, vakarykščio pailsėjimo, šįvakar keliausiu į teatrą, ir rytoj pradėsiu dar vieną naują darbo savaitę. Berods dabar jau jaučiasi, kada ateina pirmadienis ir baigiasi penktadienis. Tarsi kažkoks ritmas. Kiek išbalansuotas, bet ritmas. Ar jau greit imsiu tyliai svajoti apie pavasarį?

(ne aš)

Minėti daiktus, jausmus ir žmones, kurie nėra tie, esamieji. Galbūt būsimuoju laiku. Apsigaubti širmomis, audėklų skiautėmis, šešėliais ir tamsomis. Kad viską vėl nušviesti. Ryti - vyno taurėmis, minčių raizginiais. Griauti sienas? Statyti dar storesnes. Nespręsti neišsprendžiamųjų. O gal tiesiog sugrįžti. 

Kartais išties sunku spręsti neatitikimus tarp požiūrio ir poelgio, tarp norimų ir esamų. Ir dar prie viso to pridėjus buvusius atspalvius. Ši žiema kaip niekada miglota. Miglomis užsėti laukai, planai, užšaldytos svajonės. Sąstingis su rusenančia viltimi, kažkur sapnuose besiveržiant ugnikalniams, imant idealiuosius, tuos, kuriuos piešiu vaizduotėje. Šaltinis. Štai koks turėtų būti pavadinimas tų dryžių, liekančių nuo nubėgančio šešėlio. Spalvoti, išsilieję, kupini drąsos. Šaltiniai. 

 

Atrodo, lengvai galėčiau nupiešti visa tai, kas mintyse. Paviršiun kylantys audrų purslai. Vilkais staugianis miškas. Nutyla.