O jaučiuosi dabar kažkur tarpiniame variante tarp mokslų ir švenčių, tarp mėgavimosi žiema ir vasaros laukimo, tarp žmonių ir vienišumo, tarp meilės ir tylos... Berods, lengvas nuovargis sekioja visur iš paskos ir tykoja, kada užklupti (ne)tikėtai. Taip, pažiūriu į savo darbo kalendorių ir suprantu, kad laisvo laiko turėsiu... per šventes. Tam šventės ir skirtos, tiesa? Būti, lengvai, nerūpestingai, džiugiai.
O rytoj jei tik spėsiu, žadu pasipuošti eglutę. Mažą, kuklią ir dirbtinę, bet ji turėtų būti simbolis egzaminų pabaigos ir švenčių pradžios. Dienos bėga greit... O jausmas kad jau tuoj tuoj, baigsis etapas ir prasidės kitas, neapleidžia. Tik dėl darbų gausos šiek tiek miegu žiemos miegu...
Ilgiuosi jaukumo ir bendravimo. Ir jei išties pasisėdėjimas mums pavyks ir gersim karštą vyną užsikąsdami imbieriniais sausainėliais, būsiu labai laiminga. Nes tai vienas iš dalykų, kurių pasiilgau pastaruoju metu - buvimas. Su žmonėmis, su pokalbiais, su karštu vynu...
Taip, jau rytoj. Paskutinis egzaminas ir tiesiogi į švenčių džiaugsmą. Na, atmetus visas darbo dienas...
Et, tikiuosi dar spėsiu pasivyti tas roges, kuriose tempiamas Kalėdų laukimas, dovanų idėjos ir meduoliukais kvepianti virtuvė. 

Sninga

Tiesiog biesina kai reikia galvoti apie statistiką, o galvoje skamba kalėdinės melodijos ir krūvos idėjų apie bakrotą, kai norisi padovanoti visiems daug mažų mielų smulkmenų. Cinamonu kvepiančios žvakės jau visai į pabaigą, nes kas vakarą uždegu jas, kad pripildytų kambarį jaukumo, o virtuvėj ant užuolaidos atsirado trys kalėdiniai kaspinukai su varpeliais. Ruošiuosi. Ir galbūt tikrai šis laukimas net stebuklingesnis negu pats gimimas, tačiau juk tik dėl būsimo gimimo šis stebuklingas metas ir tampa stebuklingu. Kartais man tikrai atrodo, kad kuo daugiau sluoksnių uždedam ant savo kūno, bandydami sušilti, tuo atviresnės tampa mūsų širdys. O gal čia tik tas grįžimas, kuriuo vis dar džiaugiuosi. 

Ir aš jau greit kepsiu kalėdinius sausainėlius. Kvepės namai Kalėdiškai. Pamenu, kaip pernai juos kepėm kituose namuose, dalinomės su kitais žmonėm. Nesvarbu kur. Svarbu dalintis. Ir sušildžius delnus jaukiose vilnonėse perštinėse nepamiršti paimti to delno, kurio šiluma dar neaplankė. Gal dėl to ir pasirodė tokia žavi toji idėja apie dovaną tam, kuris lieka Lietuvoj, kai visa šeima sėdės prie kūčių stalo ten toli. Dalintis. Jaukumu. 

Vienas kitas milijonas šviesių minčių. Ir jau greit pasibaigs egzaminai, ir jau greit Kalėdos ateis. O prieš tai - dar keli šimtai puslapių, kuriuos reikia išmokti.

http://www.youtube.com/watch?v=bqIxCtEveG8&feature=share

Man labai patinka sekmadieniai

Poilsis padeda viską sudėlioti į vietas. O gal tas nuolatinis "om mani padme hum" kartojimas vakarais duoda savų rezultatų. Vakarykštis jaukaus vakaro ieškojimas taip ir baigėsi nesurastas. Ne viskas vyksta pagal planą. Ir visgi, užsivakarojau lig vėlumų, bežiūrėdama "Dear John",o po to dar ilgai bemąstydama. Ne, ne apie meilę ir jos įvaizdžius (tiesa, labai puikius) holivude. Labiau apie tai, kaip vėl įgaunu dovaną jausti. Berods jau buvau pamiršusi tą mergaitę giliomis akimis ir mintimis, spalvotais rūbais ir šiek tiek atsargią. Ir tuomet, kai atrodė, jog nebežinau kam esu, ji ima ir sugrįžta. Sugrįžta kitokia, įgijusi patirties ir kitokių kvapų bei atspalvių, bet buvau taip jos pasiilgusi, kad nė neklausdama "kur buvai dingus?" apkabinau ir viskas tarytum stoja į vietas.

Baigiasi tai, kas turi baigtis. Visada paleidžiu, tuos, kuriuos myliu. Nes jų laimė man yra svarbesnė negu mano asmeninis pasitenkinimas. O tuo pačiu gėriuosi, kai tie, kurie šalia, bet toli, taip gražiai auga. Ir nors keičiasi mūsų paplepesių temos ir kartais atrodo "O Diev, argi čia tikrai tai, ką galvoju?", kažkaip labai jauku. Žiūrėti į tuos pasikeitimus ir žavėtis, kad jie yra. Kad augam, keičiamės, o vis dar plepėti taip pat smagu. 

Ne visada esu tikra dėl savo sprendimų. Bet turbūt tuo gyvenimas ir žavus, kad niekada nežinai, kur jis gali pasisukti. Kiekvienu sprendimu įdedu plytą į savo kelią. Kelią, kuris veda kažkur, kur ir turi vesti. 

Labai mėgaujuosi šiuo tingiu savaitgaliu. Poilsis prieš sesiją, kurio taip reikėjo. 

Dar keliauju pažiūrėti kokio gražaus filmo ir po to jau bandysiu skaityti konspektus. 

Net sunku išrašyti visa tai, kas dabar manyje gyvena. 

http://www.youtube.com/watch?v=onpJ6fLBif8

Vis dar tikiu, kad meilė gali būti didesnė, negu kada nors iki šiol jaučiau.