Berods profesiją pasirinkau dar visai maža. Kuomet eidavau į svečius su tėvais, visuomet labai mėgdavau apžiūrinėti kambarius. Kaip kas gyvena, kokiomis spalvomis kambarių sienas tapetuoja, kokius rakandus ar mielus daikčiukus laiko savo stalčiuose. Rodos iš to tiek daug gali pasakyti apie žmones. Ir netapau interjero dizainere. Šiuo tuo kitu. Kartu su kitų žmonių kambariais, įdėmiausiai tenka žiūrėti į savąjį. Ir turiuosi profesijos rezultatą: suprantu, kaip jaučiuosi. Suprantu iš ko šis jausmas kyla. Suprantu, ką šis jausmas man reiškia. Ir visai kaip paprastas žmogus nieko su tuo jausmu negaliu padaryti. 

Didžiuotis galimybe matyti savo spauzdintą pavardę visiškai šlamštiškame kontekste. Jausti nepasitenkinimą. Bijoti priimti sprendimus. Abejoti sprendimų teisingumu. Džiaugtis rytais su mažu murkiančiu katinu. Jausmų pasaulis - džiaugsmas, abejonės, baimė, pasitenkinimas... ir milijonais kitų. Ir net nežinau kodėl bet tie nesistemingų stebėjimų rezultatai kartais atrodo pasikartojantys. 

Ir dar ta pačia tematika šiandien skaitomoje knygoje radau puikią pastraipą: 

Wait. This was the first lesson I had learned about love. The day drag along, you make thousands of plans, you imagine every possible conversation, you promise to change your behaviour in certain ways - and you feel more and more anxious until your loved one arrives. But by than, you don't know what to say. The hours of waiting have been transformed into tension, the tension has become fear, and the fear makes you embarrassed about showing affection. 

  Atėjau atsigerti arbatos. Atsinešiau vyno. Rytas. Gera, kad kai kurie dalykai kinta nedaug. Arba kinta kažkaip kartu, jog gali su jais augti, dalintis, būti. Ir taip, kartais sau tik pasitvirtinu dalykus, jog su kai kuriais žmonėmis lengva būti, o su kai kuriais norėtųsi, kad būtų lengva. Bet skirtumas yra, ir visai nemažas. Ilgainiui dalykus vis lengviau sau pripažinti. 

Ir dar man sakė - lapkritis yra mano nemėgstamiausias mėnuo. Ir iš tiesų - nemėgstu jo ir aš. Tačiau šiuo metu matyt visai geras periodas, jog dalykai, kuriuos darau, mažai priklauso nuo oro. Taip, galbūt ir norėsis dažniau susisukti į patalus, bet tai tiesiog mažai įmanoma. 

O apskritai - ramu. Nors neturėtų būti, bet ramu. Nelabai tai susiję su gyvenimu po mirties ar tiesiog buvimu kaip turi būti, bet iš to nebuvimo irgi kažkokia ramybe dvelkia. Gal tie maži žingsniai augimo link. Ir tas retas su meile gaminto maisto kvapas virtuvėj. Alaus ir vyno taurės jų pasiilgus. Vėl dėliojami taškai žemėlapiuose ir tuo pačiu kuriama alternatyva, kuri puikiai pristabdytų nuo bet kokių išvykimų. Atostogos mieste, kuriame palikau daug juoko. Jei tik viskas pavyks taip, kaip turi būti. Taip, temos kartojasi, norisi rašyti apie tą patį, bet tik dėl to, jog tuo gyvenam. Tik dėl to, kad tam tikri dalykai yra mums tokie svarbūs, jog noris kartoti vėl ir vėl. Aš tikiu Tavo svajone. Ir tikiu savąja. Viskas veikia taip kaip reikia, oggi sera arba stasera. 

Net ir tada, kai pritrūksta laiko susidėlioti taškus ant i. 

Ir dar - niekad negalvojau kad maži katinukai gali būti tokie nuostabūs, net jei ir apdrasko rankas :)  

Kažkoks norėjimų metas. Norisi gražių skudurų, apyrankių ir laikrodžių, norisi lūpų dažų ir vakarėlių, norisi keksiukų kepimo ir plaukiojimo baseine, dar norisi juoko ir kakavos virtuvėj, kelionių ir nuotykių, galimybių ir iššūkių ir dar kažko, kas įkvėptų gyventi šiek tiek kitaip. Vakarykštis nusivylimas priverčia pamąstyti apie laiko leidimą su tais, kurie nori jį leisti su tavimi; apie žmones aplink; apie veiklas ir prasmes; apie tai iš ko kyla ilgesys - ar tikrai galimybės būti, ar iš troškimo turėti; apie nemokėjimą išnaudoti laiko; apie dalykus, kurių noriu, bet nedarau... Kartais tikrai atrodo, kad per daug mąstau. Arba neišmąstau nieko iki tokios stadijos, kad sudėčiau taškus ant i ir nebereikėtų prie to paties grįžti. 

O apskritai tai kartais tikrai norisi labai labai išsikalbėti, bet kaip žinia, laikas ir vieta su noru dažnu atveju nesutampa. Todėl ir lieka mintys gyventi galvoje, pasiklydę ir išsiblaškę. Ir tik kitą rytą pagalvoju kad galbūt tuo metu pagalvojau ne apie visus žmones, ar kad kartais pagalvoju ne apie tuos, kuriuos reikėtų. 

Ir ne - savigaila ne iš Dievo, kaip man sakė D. Tada labai pykau už tokį pasakymą, nes visada lengviau jaustis auka, nei ta, kuri atsakinga už susidariusią situaciją. Visgi nuo tiesos nepabėgsi - "blogiausia, kai žmonės nepatenkinti savo gyvenimu ir nesiryžta jo keisti". 

Tad vėl viskas apsisuka ratu ir kuriu milijonus planų, kuriuos norisi padaryti, ką norisi pamatyti, ką išgyventi. Pradėti nuo pradžių? Ne, tiesiog prisiminti svarbius dalykus. Mažus, jaukius, mielus. Tuos, kurie man labiausiai patinka. 

Eina sau kiek tylių dalykų norisi sakyti garsiai. Arba garsių - tyliai.

Give me a shot tonight

Give me a moment some kind of mysterious

Nors dar klausydamasi visų kalbų ir skaičiuodama išlaidas galvoju ne ne, gąsdina mane ir kam čia reikia, bet grįžau namo, o viduj taip rėkia - taip, taip, taip! Taigi, pažiūrėsim ką likimas nuspręs, bet viena žinau - bilietą pirksiu. O galbūt tiesiog žiūrėjimas į tuos, kurie užauga, duoda pakankamą spyrį į užpakalį, kuris verčia pajudėti ne tik smegenis, bet ir suvokimą apskritai. Džiaugiuosi pokyčiu ir augimu, žmogus tikrai eina teisinga linkme. Ne, ne mano žmogus, tiesiog žmogus. Ir berods suprantu, kad reikia užverti dar vieną langą, kurio skersvėjai pučia jau ilgą laiką. Užverti langus, atverti duris. 

Kartais galvoju ar galiu būti laiminga čia, šioje vietoje, šiame mieste. Sunku rasti atsakymą ilgalaikėj perspektyvoj. Bet jaučiu, kad galiu daugiau nei dabar. Ir kad jau noriu daugiau, nei dabar. Be abejo, atsisakyti ir palikti sunku. Ir keisti(s) sunkiau dar labiau. Bet kartais reikia. "Ir jei galvoji ar nori - reiškia nori". 

O kas smagiausia, tai įsikvėpiau ne metams, o šiandienai, rytojui, šiai savaitei. Įsikvėpiau pradėti dabar. Nuo šiandien :) 

Kavą galiu gerti daug ir dažnai. Keista, juk rudenys kvepia žaliosios arbatos puodeliais. Bet gal dėl to kad dar ne ruduo, o gal kad dar nesinori to rudens įsileisti į širdį, nors už lango jis man net truputį patinka. O gal dėl to, kad norisi keisti spalvas, plaukus ir akinius, tik niekaip iki galo nesubrandinu idėjų. Apie tai, kaip turėtų atrodyti galutinis variantas ir apie tai kaip galiausiai noriu sukti save ir pasaulį aplink. Mielai grįžtu į truputį rutinos, tik su gana daug džiaugsmų ir nelabai artimų, tačiau žmonių, su kuriais gera juoktis ir šiek tiek gossipint. Ir net keista, kaip platesnis vaizdas ir kitų nuomonės keičia požiūrį į dalykus, kuriuos visai neseniai įvardijau sau kaip esamus. Gal ir gerai - gyventi dėl to lengviau. 

Vis dar šiek tiek kamuoja tingulys, kurį dar visai lengvai įveikiu. Ir teisybę sakiau, jog streso patiri tiek, kiek kokybiškai norisi viską atlikti. Kolkas didelės kokybės iš savęs nespaudžiu, o tuo pačiu lieka laiko ir dėmesio kitiems dalykams, kurie kartais atrodo netgi svarbesni. Pradėsiu ketvirtadieniu tvirtinti savo kompetencijas. 

Ir in the mean time ieškau kokių nors treniruočių, idealiai atitinkančių mano lūkesčius. Pasirodo, viskas gerokai sudėtingiau nei atrodo. Bet juk kas ieško, tas randa, tiesa? Ir vis daugiau pliusų dedu pokyčiams, kurie būtų džiaugsmingi ir tuo pačiu gal net nelabai tolimi. Bet žinau, kad tai padėtų neskausmingai pereiti iš vieno etapo į kitą, o tas pereinamasis laikas labai praturtintų. Ir visai be laukimo, tik su noru ir lengvu jaudulio dvelksmu. 

Net ir Delfy kartais būna skaitinių, pagaunančių mintis ir dėmesį. Šiandien radau vieną jų. Tai tiesiog klausimai, į kuriuos gal net neverta atsakyti, bet tikrai verta pamąstyti. Tad darau tiesiog copy - paste. Kad tikrai pamąstyčiau.

1. Kiek sau duotumėt metų, jeigu nežinotumėt savo amžiaus?

2. Kas blogiau: pabandyti ir patirti nesėkmę ar iš viso nepabandyti?

3. Jeigu gyvenimas yra trumpas, tai kodėl mes darome tiek daug to, ko nemėgstame ir tiek mažai to, ką mėgstame ir mums teikia pasitenkinimą?

4. Jeigu darbas atliktas, viskas jau pasakyta ir padaryta, tai ko buvo daugiau – kalbų ar darbų?

5. Jeigu Jums būtų suteikta proga pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?

6. Jeigu laimė taptų nacionaline valiuta, koks darbas jus padarytų laimingu?

7. Jūs darote tai, kuo tikite, ar bandote patikėti tuo, ką darote?

8. Jeigu vidutiniškai gyventumėte 40 metų, ką pakeistumėt savo gyvenime, kad jis taptų visavertis?

9. Kaip manote, ar kontroliuojate įvykius savo gyvenime?

10. Jeigu galėtumėt mažam vaikui duoti tik vieną patarimą visam jo gyvenimui, ką jam pasakytumėt?

11. Ar galėtumėt nusižengti įstatymui dėl mylimo žmogaus?

12. Ar Jūs matėte beprotybę ten, kur vėliau įžvelgėte genialumą?

13. Ką gyvenime darote kitaip nei visi kiti?

14. Kodėl taip išeina, kad tai, kas daro laimingu Jus, visus kitus nebūtinai padaro laimingais?

15. Ką tokio gyvenime Jūs labai norėjote padaryti, bet taip ir nepadarėte? Kas sutrukdė? Ir kas vis dar trukdo iki šiol?

16. Jeigu būtų Jums pasiūlyta gyventi kitoje šalyje, kurioje šalyje gyventumėt?

17. Jūs vis dar stipriai laikotės kažką įsikibę, ką jau senai vertėjo paleisti?

18. Jūs spaudžiate lifto iškvietimo mygtuką daugiau nei vieną kartą? Jus iš tiesų manote, kad tuomet jis atvažiuos greičiau?

19. Kodėl Jūs – esate Jūs?

20. Jeigu galėtumėt sau tapti draugu, Jūs pats norėtumėte tokio draugo?

21. Kas blogiau: ar tai, kad geriausias draugas išvažiuoja gyventi svetur, ar tai, kad geriausias draugas gyvena šalia, tačiau Jūs nustojate bendrauti?

22. Už ką labiausiai esate dėkingas gyvenime?

23. Ką pasirinktumėt: prarasti visus turimus prisiminimus, ar niekada neturėti naujų?

24. Ar galima išsikovoti tiesą be kovos?

25. Jūsų pati didžiausia baimė tapo reali?

26. Jūs pamenate, kaip stipriai buvote susikrimtęs prieš penkerius metus? Ar dabar tai vis dar svarbu jums?

27. Koks prisiminimas iš vaikystės yra Jums pats laimingiausias? Kas būtent daro jį tokiu brangiu?

28. Jeigu ne dabar, tai kada?

29. Kodėl religija, kuri propaguoja meilę, tapo begalės karų priežastimi?

30. Ar įmanoma absoliučiai būti tikru ir žinoti, kas iš tiesų yra gerai, o kas blogai?

31. Jeigu šiandien jums duotų milijoną eurų, Jūs išeitumėt iš darbo?

32. Jeigu mes mokomės iš klaidų, tai kodėl taip bijome suklysti?

33. Ką darytumėt kitaip, jeigu žinotumėt, kad niekas Jūsų nepasmerks už tai?

34. Kada paskutinį kartą girdėjote savo kvėpavimą? O kada klausėtės savo širdies plakimo?

35. Sprendimai priimami čia ir dabar. Klausimas toks: Jūs pats savarankiškai priimate sprendimus, ar už Jus tai padaro kiti?

http://gyvenimas.delfi.lt/istorijos/klausimai-kurie-pamankstins-prota.d?id=62193249#ixzz2dxkE0hhs