Būna, kad dainos siejasi su tam tikrais įvykiais, vietomis, žmonėmis. Šiandien, kuomet išgirdau šią - Andrius Mamontovas - Tiktai tavyje - prisiminiau, kaip šį Mamontovo albumą dainavom ne tik mes, bet jo melodijas jau atpažindavo ir pas mus besilankę draugai - vokiečiai, prancūzai, indai, italai... Kai kurių jų archyvuose, tikiu, dar lig dabar šį albumą galima rasti. Melodijos, kalbančios apie mus. Ir dar man tai labai labai primena Sacra di San Michele, kur įkvėpėm tai, ką iškvepia medžiai. "Bet juk tu namo nenorėjai" - visai neseniai man priminė mama. Ne, nenorėjau. Bet visai ne dėl šalies, kurioje buvau. Dėl žmonių. Viskas visada dėl žmonių. Taip, gražios vietos, peizažai, gamta - visa tai keri ir žavi, bet žmonės tampa artimi. Ir tas artumas padaro juos svarbius mūsų gyvenimuose. Šiandien važiuodama perekrūzu jaučiausi su savais žmonėmis. Ir tyliai tipendama tuos kelis metrus lig namų galvojau, kaip svarbu tų savų turėti. Kad galėtum juoktis, dalintis, būti, žaisti stalo žaidimus, kalbėtis apie tai, kas svarbu, pašaipiai tyčiotis vienas iš kito visiškai neįsižeidžiant, o kartais pamatyti ašaras kito akyse ir tik nusišypsoti su nebyliu "aš esu tau, jei reikia". 

Artumas yra kažkas nepaprasto. Ir būdama kažkam artima, jaučiuosi begal laiminga. Gal todėl taip svarbu kalbėtis, paklausti kaip sekasi, dalintis tuo, kas vyksta gyvenime, susitikti, apkabinti, nusišypsoti. Per tai duodu dalelę savęs. Ir gaunu kito žmogaus dalelę. Todėl kartais spirgu iš nekantrumo, kai žinau, kad jau greit greit galėsim susėsti, išgerti kartu puodelį arbatos ir sakyti - kaip seniai tavęs nemačiau! Pasiilgau! 

Džiaugiuosi, kad žmonės, kuriuos sutinku, moko mane artumo. Moko atviriau dalintis, labiau įsiklausyti, daugiau išjausti, labiau pasitikėti, prisipažinti nežinant, nemokant, klystant. Net jei kartais tai būna atviriausias pokalbis per visą mūsų bendravimo istoriją - jis vyksta dėl to, kad toji istorija kažko išmokė. 

Gauti šokoladą už rekomenduotą knygą smagu. Kai ten ne tik aš pati, bet ir kiti randa atsakymus į rūpimus klausimus, išgyvenimus. O kartais į diskusijas, kurias kartu aptarinėjom. Ir nors šioji mano vasara gausi knygomis daugiau jų kiekiu vienetais, nei skaitymo valandomis, versti puslapius vis dar yra malonumas. O tuo pačiu vėl į rankas paimta knyga verčia prisiminti detales, dėl kurių šią knygą pamilau: 

Tyki aušra, vaiski mėlynė
Vis ryškėja, artinantis dienai,
Taip pat ir laimė
Melsva... melsva... užvis melsviausia,
Balti palaimos debesys,
Per kraštus besiliejantis džiaugsmas.

Paskui saulėlydis
Apgaubia mus švelniu rausvumu,
Ir mes paskęstame
Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime,
Žemiška siela ir Kosminė siela,
Trykštančios grožiu.

Kai ateina naktis,
Mažas mėnulis kvatoja tamsoje.
Aš irgi juokiuosi
Ir galvoju: 

Ten anapus pasaulio
Tavo padangė
Irgi sklidina
Šio auksinio juoko.
Viliuosi, kad tu,
Spindinčios Mėlynos Akys,
Matai ir girdi,
Ir mus visus tris
Jungia šis džiaugsmas:
Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,
Atskirai kartu,
Bet atstumas bereikšmis.

Aš užmiegu,
O pasaulis
Man šypsosi. 

We all have a story to tell. Sometimes even few of them. All different, many of the boring ones, many of the crazy ones... Sometimes I wonder where one of each starts and how it comes to other kind of ending. When you mix many different things into one bowl sometimes is just a mess what is the result and sometimes it's a most tasteful smoothie. The problem is that when I start, I rarely know what will be the result. And maybe that's a good thing. Even sometimes I need to throw away everything I mixed. 

These days are full of unusual. Unusual feelings, people, conversations, experiences, places... And as I was saying yesterday sitting on a hill - I was so worried about this summer and it turns out that it's the best of unexpected. I'm leaving my comfort zone in a very smart way and listening to the language of my heart - just doing what it feels right to do. Now it feels a little bit mixed up, but in general it's just a happiness around. Happiness and freedom. Maybe I should thank a few persons of challenging me to become a better person or just a better version of myself. 

I don't know if I'm moving forward or just moving. But i'm pretty sure it's much better than staying in the same place. If i'm at the right way - i will find my dream. If not - i will get the experience which is valuable anyway. And more dreams is something i should create. As feeling lack of dreams and path is kind of new for me, but i'm always capable of dreaming a bit more, loving a bit more, living a bit more. Or even a lot.

Sleeping. Kissing. And traveling. It's the three things I love the most. 

Leon Somov & Jazzu - Ką tu su manim darai?

O kaip tu taip gyveni - be darbo, be plano, be krypties? O ne, atsakau aš, turiu aš kryptį. Ir darbą, ir planą, ir svajonę. Ką padarysi, kad keliai ne visada tiesūs. Per aplink man patinka labiau. Ypač taip, kaip dabar - basomis, saujomis renkant braškes ir šilauoges, beskaitant knygas, kurias norisi cituoti, krykštaujant su vaikais, kurie moko ne tik kantrybės, bet ir vaikiško požiūrio į pasaulį, žmonėmis - vienų jau dabar labai pasiilgtų, kitų - tik po truputį nedrąsiai pažįstamų. 

Stebuklai slypi kažkur paprastuose dalykuose. Net ir tada, kai šiek tiek paklysti miške vidury nakties, muilo burbulai sprogsta greitai, o pagalba iš šalies ne visai tokia, kokios labiausiai norėtųsi. Bet šypsenos, apkabinimai, šokiai pagal senas senas melodijas, kavos puodelis ir bučkis į skruostą... Galvoju, kad buvau truputį pamiršus, kokie nuostabūs, net kai pavargę, žmonės būna tas offline 24/7 valandas. 

Tiesa, kartais teko nuvogti kelias miego valandas dėl trupučio online. Bet juk darome dalykus tik tada, kai jų labai norim. Ir dėmesys iš tiesų yra dovana, kurią dovanodami kitam, jį paskatiname jaustis ypatingu. 

Su kai kuriais žmonėm taip kažkaip yra, kad labai paprasta būti. Ir nežinau koks išlavintas tas mano raganiškas šeštasis jausmas, bet dėl tokių žmonių retai apsirinku.

Ir pabaigai: "užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla,  girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus."