Nuostabaus nuostabumo dienos. Nežinau ar Naglis Šulija šiaip pezėjo man apie puikaus bendravimo savaitgalį, ar ten žvaigždės ir pilnatys kažką rodė, bet atrodo tiesos tame yra. Už pilvo privertęs susiimti spektaklis, vedimas iš kelio link macdonaldo, plepesiai iki pusės penkių, sodas, besisukiojanti šašlykinė ir tas laikas, kurį nesimatėm, pirtis ir medus, varlės baseine ir pravirkdęs filmas. Gyvenimas kartais pažeria saują jaukumo, susupęs ją į šiltus arbatos puodelius. Žavinga. Ne tik dėl mūsų, kai ten būname. Bet ir dėl jausmo, patyrimų ir pamąstymų, kuriuos visa tai sukelia. Galbūt todėl taip mėgstu žmonių mintis ir požiūrius.
Fotografai dirba savo darbus, o žmonės keliauja į kraštus, kuriuos apžiūrėjo per google. Truputį pavydžiu jiems. O tuo pačiu tyliai džiaugiuosi savo netikėtu destination. Svajoti reikia drąsiai. Gal net kiek daugiau ir drąsiau, nei tai pastaruoju metu darau aš. O ir apskritai kartais gyvenu, lyg būčiau live forever, šiek tiek pamiršdama apie kasdienybės trapumą (kurį ima ir primena visai netikėtai). Nežinau ar live now die young is my kind of thing, bet tikrai kai kuriuos dalykus reiktų daryti kitaip. Net ir tada, kai kalba eina apie visiškai profesinius reikalus.
Visai žavu gyventi be plano. Galbūt kada nors pamatysi mane visiškai beatodairiškai kvatojančią.
