Oh, my brother, what you're gonna do today

I've heard you missed your train

I've heard you missed your last train 

Taip ar jau beveik panašiai galime dainuoti vasarai, kuri visada palieka šiek tiek skausmingai, o tuo pačiu atnešdama daug senų gerų dalykų į gyvenimus ir širdis. Gal dėl to man pavasariai ir rudenys patinka labiau nei vasaros ar žiemos, nes jie būna kažkas tarpinio, kažkas šiek tiek svajongo ir truputį valiūkiško. Ir taip, apsigaubus didžiuliais megztiniais vakaroti kur kas jaukiau nei plazant suknelėm. Sakykit jūs man ką norit. O dar ir žmonės kartais būna tokie - jaukūs kaip tie dideli megztiniai, kuriuos noris va taip vat nučiupinėti, apkabinti, susisupti ir mėgautis tuo, kad gali juos apglėbt. Vieną tokį šiandien čiupinėjau. :) Ir bent kolkas nenutolsim. Bent kolkas.

O šeštadienį tyliai kursiu planus ir ieškosiu ko nepametus, pasislėpdama nuo visų ir atsiverdama savoms mintims. Net keista turėti visą dieną, visą visą dieną tam, kam paprastai neatrandu laiko ir vietos. Jau dabar laukiu. Ir gal tada pasipildys visi tie sąrašėliai, susidėlios mintys, susirikiuos planai. Atrodo, įšoksiu lyg į traukinį, truputėlį sustosiu ir šoksiu sūkurin atgal. Bet ta diena, tos kelios valandos - jos turėtų būti tikras gėris. Nežinau ką mano galva kalbės, bet teks tai ištverti :) 

O jis sako, kad viskas su manim aišku. Kaip gi aišku jam, jei neaišku man pačiai?!

Your mind is playing tricks on you, my dear. Galvoje, kur vyksta milijonai dalykėlių, sukuriančių mažus bardakėlius, apie kuriuos kartais noris galvoti susirūpinus, o kartais visiškai besišypsant. Nes taip ir einasi gyvenimas - siųsdamas milijonus staigmenų. Ir vis labiau įsitikinu minčių galia, nes visa tai, ką galvoju net sau nepripažindama kažkaip laikui bėgant sueina į labai apčiuopiamus dalykus. Leisk gyvenimui veikti. O po to stebiuosi savo mintimis, kai jos pavirtsa į realų pavidalą ir šypsausi sau rodydama - argi ne pati tai sukūrei? O dabar srėbk košę, kurią prisivirei. O smagioji dalis ta, jog kuo labiau didėja sąmoningumas, tuo daugiau gali iš savęs pasijuokti. Nes supranti ne tik kaip, bet ir dėl ko viena ar kita sukūrei. Cha. Žiūrėsim kas bus. 

We got the power. Apie viską - sprendimus, kuriuos priimam, jausmus, kuriuos jaučiam, mintis, kurias galvojam, veiksmus, kuriuos atliekam. Ir kartais net baisu kai pagalvoji, kad už visa tai, kas esi, esi atsakingas pats. Na taip, galima kaltinti aplinkybes, tinkamas/netinkamas sąlygas ir dar milijoną dalykų, kuriuos iš esmės irgi renkiesi pats. Tad kartais noris spirti sau į užpakalį ir pačiai apsidairyti į tai ką sukūriau. Ar tai yra viskas, ką galiu? 

Ir net nežinau iš kur manyje gimsta tas noras parduoti. O gal mokytis parduoti taip, kaip matau tai darančius. Gal tas suvokimas, kad JAU, o dar NIEKO. Keista taip dažnai suvokti iš naujo, lyg kas baksnotų pirštu ir rodytų - žiūrėk žiūrėk. Žiūriu, ir netgi imu jausti ne tik norą, bet ir reikėjimą  JUDĖTI. Kažkur šiek tiek toliau, šiek tiek į priekį, šiek tiek smarkiau atsispirti. Smulkmenos turi kažkaip susidėlioti į aiškų kontekstą, nes jau beveik beveik išrutuliojau mintį. Dar truputis ir jau. 

O šiaip tikrai, kartais tereikia labai gerai prapūsti galvą vėju ir viskas pasidaro šviesiau, aiškiau, maloniau. Džiaugiuosi, turėdama tuos, kuriuos turiu. Ir kartais beveik nepastebimai besirūpinančius.

Sako, pasakius merginai, kad ji stora, ji iškart puola laikytis dietų, o pasakius, kad kvaila - knygų skaityti nepuola. O man kažkaip labai norisi išlįsti iš delfi ir persiorientuoti bent jau į bernardinai.lt, kurį pasirodo darbe irgi užkrauna :)