http://www.youtube.com/watch?v=JMPYmNINxrE

Kaip katinukas šildausi spinduliuose (ir saulutės, ir dėmesio) ir truputį murkiu. Iš džiaugsmo. Kad taip maloniai apipila mane žmonės dėmesiu ir meile, kad džiugina, linki nuostabiausių dalykų ir sako man komplimentus, kuriais didžiuojuosi. Gimtadienis - metas truputį stebuklingas. O nuostabiausia yra tai, kad kasmet jis man patinka vis iš naujo ir vis iš naujo labai. 

Gal kad "kaip ir kasmet su Tavo gimtadieniu ateina pavasaris". 

Žinau, kad dabar darbų metas. Ir kad nelengvas. Bet esu pasiruošusi ir pasiryžusi jį išnaudoti, darytis planus ir jų laikytis, o net ir tai galima daryti puikiai (kursiu bakalauro darbo oazę balkone, kai jame atsiras sofkytė su pagalvėlėmis). O ir šiaip - kad kasdienybė niekada neatrodytų sunkesnė, nei gali įveikti - gavau labai šiam pavasariui tinkantį linkėjimą. O fainiausia yra tai, kad atrandu santykius iš naujo. Koks jausmas? Visiškas džiaugsmas. 

Tyliai. Tupėdami ant šakos tupi balandžiai. Šnekasi dvi kalbančios širdys. Verkia įskaudintas vaikas. Eina pavasaris. Tyliai. Tyluma - taip pat skambesys. Mėgdavau taip kartoti. Gal dėl to, kad mėgstu pabūti. Tyliai. Kaip tik voras ant savo šilko siūlų tesugeba. 

Dabar žmonės skuba. Daug kalba. Viešai reiškiasi. Ne iš noro - iš vienišumo, kartais galvoju. Sunku būti tyliai. Per daug su savim, per daug nebyliai, per daug ne šiuolaikiška. O gal laiko nėra. O gal noro. 

Dalykai, kurių išmoko gyvenimas (ar universitetas) kartais būna nieko verti. Paviršutiniškumas. Kiekybiškumas. Pritempinėjimas. Veidmainystė. Tinginystė. Apie pastarąją žadu pasikonsultuoti. O visa kita - gyvenimiška. Net jei nelabai išjaučiama. 

Gal dėl to ir vilioja mane Kambodžos ir Baliai. Valandų valandas klausytis tenykščių instrumentų burzgimo man visai neatrodo paikas reikalas. Gal aš ne iš čia. Arba atsiras kažkas, kas mokės/mokys mane parduoti. 

Kažin, torto kepimo planus atidėsiu dienai ar metams? 

 "Lifetime - It doesn't matter what u find at the end of the run, it matters how u feel while runnin' ".Žiūriu į jį ir prisimenu, kaip kalbėjom apie planus ir dalykus, kuriuos svajojam nuveikti savo gyvenime. "Believe, and you'll succeed" - tada man sakė ir tas įkvėpimas lyg iš kažkur sugrįžta į mane su naujais vėjais. Ne dėl kitų žmonių, ne dėl normų ar standartų - vidujai jaučiu beprotišką norą susigrąžinti emocijas, tikėjimą, aistrą gyventi ir dirbti, mintis rašyti. Norisi pagaliau pabusti iš žiemos miego ir (su milijonu priežasčių kodėl ne čia ir ne dabar) eiti į priekį. Žinau, kad šis noras turi milijoną "bet", tačiau prieš juos visus tesinori užsimerkti ir sakyti "aš galiu!" nes žinau, kad tikrai. Noriu ir galiu.

Nekamuoja manęs priešgimtadieninė depresija. Gal labiau priešgimtadieninis pavasaris, kuomet realybę galima šiek tiek praignoruoti ir labai gražiai įpinti svajones į kasdienybės liūną. O net ir kasdienius darbus daryti su šiek tiek daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk kai apsidairai - iš tiesų visko yra. Yra ir draugų, ir pramogų, ir pinigų.

Tikiuosi mano išsvajotasis pavasaris jau netoliese.

"Nebe tas amžius gyventi naktimis" - tarsi senolė sakau aš, kai po nemigo nakties nuovargis is all around me. Rodos seniai bebuvo taip, kad norėtųsi miegoti beveik visas paros valandas. Ir nei tulpės ant stalo nei šaltibarščiai neišvaiko tų užsnigų ir užšąlusių žiemos ledų, kurie jau pabodo iki gyvo kaulo. Ir rodos net nežinau, kada pabusiu iš to žiemos miego, kiek labai manyje jis šaknis suleidęs. Ir tada nusprendžiau tingėti. Tiesiog tingėti ir leisti sau mėgautis šitu laiku, kurį sau dažnai apkartinu sąžinės priekaištais. 

Bet. Pavasaris aties. Kaip ir ateis rytojaus rytas, kuris bus daug gyvesnis ir produktyvesnis už šiandieną. Sveikai pykteliu ant savęs ir žinau, kad metas things to be done atėjo. Bet lig jo dar turiu vakarą, per kurį pabaigsiu skaityti knygą ir pasimėgausiu puodeliu gardžios arbatos. Svarbu nesipykti su savimi ir save suprasti. Gyvenkim taikoje.

Atsikelti rytą ir eiti

Per rasą, per rūką,
Per pabudusio paukščio čiulbėjimą,
Per pabundantį medžio šešėlį,

Atsikelti rytą ir eiti
Per saulės šviesą, per skardų
Balsą žmogaus ir per gausmą
Balsų, pripildžiusių erdvę,

Atsikelti rytą ir eiti
Per savo ir tavo buvimą,
Per mudviejų didelę dieną,
Kuri pabaigos neturi,

Atsikelti rytą ir eiti
Ir vadinti visa tai – gyvenimu.