Kažkas pasikeičia. Kai ateina ruduo, kai vakarai ilgėja. Kai susiduri su laiku/ atstumu/ amžiumi/ sezonais/būtinybėmis kaip neišvengiamais ir norui nepaklusniais dalykais. Kai pamatai senatvę ar apkabini brangų, kuriam laikui išvykstantį. Kai supranti, kad laikas yra vienas iš dalykų, kuris nesileidžia kontroliuojamas. Kai šmėšteli mintis apie gyvenimą, pasirinkimus, atsitiktinumus ir mirtį. Dar šiandien svarsčiau apie pirštines, kurių jau reikėtų, ir savo vairavimo įgūdžius, kurie po truputį tobulėja. Tokie visiškai nesusiję su filosofija dalykai.

O apskritai supratau, kad dalykus vertinti, suprasti ką gauni ar kuo svarbus buvo vienas ar kitas žmogus/patyrimas/dalykas/įvykis daug lengviau retrospektyviai, nei esant čia ir dabar. Tada supranti, kad kažkas išmokė juoktis, kažkas - kalbėti apie dalykus. Su kažkuo santykis buvo visai bevertis, bet privertė patikėti savim, o kažkas padėjo suprasti, kad laikas yra geras mokytojas. Žodžiu, kai žvelgi atgal - ten daug supratimų. Apie kiekvieną sutiktą. Apie tuos, kurie dar maišosi gyvenime, arba nebe. Apie tai, kaip būti man patiko, ir apie tai, kur eiti daugiau nenorėčiau. 

Kur kas sunkiau man kažkaip žvelgti į dabartį, kaip ateitį keičiantį momentą. Ir suprasti, kad žingsniai, kuriuos žengiu dabar, lems tai, kur būsiu ateity. Bet visai neseniai kvaršinus sau galvą šimtais klausimų kaip ir kodėl, didžiausias suvokimas buvo seniai atrastas - viskas veikia taip kaip reikia. Kiek ramybės ši frazė man neša. 

Visgi, gal kada pribręsiu daryti mankštą rytais. Būtų didelis pokytis. 

Begemotukas linki labos nakties*