O šiandien vasariškai lijo. Paryčiais ir visą rytą, dideliais lašais vanduo plovė žemę, aptaškydamas ją ir drėkindamas. Pabudau prie praverto lango užmigusi. Tyliai klausiausi. Koks gražus tas lietaus šniokštimas. Tokie palaimingai lengvi vasaros rytai. (Gal dėl to svajoju apie Balį ir Indoneziją, kur liūtis galėčiau stebėti tarp palmių šakų pasislėpus). Toks lengvumas ir gaiva lydi. Ir tik vėliau, beskaitydama knygą apie savo naujas pareigas ir vadovavimo subtilybes pajutau, koks palengvėjimas ir pakylėjimas atėjo. Kažkoks pokyčio metas, kuriam esu labai pribrendus. Jei kažkada įsivaizdavau save "po penkerių metų" (iki dabar puikiai prisimenu visą vaizduotėj nupieštą laimingą švytinčią jauną moterį, truputį karjeros ir truputį nuostabios draugų kompanijos apžavėtą), tai suvokiau, jog esu taip netoli to, kad net truputį baisu. Taip, dar ne viskas iki galo, ne visi taškai ant i, ir dar tik pradžios, kurios lydės per daugybę iššūkių apie kitus ir apie pačią save. Bet tuo pačiu kažkaip toks nuostabus tas esamasis momentas, kad gera gera gera širdyje. 

Dabar vis dažniau imu svajoti ir apie namus. Tokius, kokių norėčiau. Šviesius, erdvius ir baltus. Apie savo erdvę, į kurią gera sugrįžti. Žinau, jog iki jos nėra toli, ir ne kažkoks kosmosas turėti tai, apie ką svajoju. Toks žinojimas labai išlaisvina. 

O apskritai labai pamenu žodžius, kuriuos girdėjau iš vienos nuostabios moters. Apie tai, jog pasaulis yra begalinis, ir visa, ko norisi yra galima ir pasiekiama, tiesiog reikia nebijoti svajoti. Dream big. 

p.s. vis dar neatrandu šios vasaros dainos.