Žingsniai nuo tada iki dabar kartais atrodo milžiniški. Kai pasakoju istorijas apie mokyklos laikų meilę, kai mokiaus dar net ne gimnazijoj, atrodo nutolę dešimtimis metų. Ir tas būtų nieko keisto, nes panašiai ir yra, jei ne istorijos, kurios nutiko prieš metus, atrodo beveik panašiai tolimos, nebe mano, nebe tikros... Net keista, kaip pasikeičia dalykai, žmonės, kaip laikui bėgant viskas tampa šiek tiek netikra. Gąsdina toks netikrumas, galvoju. O tuo pačiu priverčia galvoti, kad visa, ką turim, yra tiesiog dabar. Ir jaučiuosi laiminga, kaip kažkada seniai, turėdama savo naktis, kai kalbiesi apie dalykus, kuriuos ištarti sunku. Kai atpažįsti kitų žmonių frazes savo kalboj. Žmonių, kurie per trumpą laiką užėmė visai svarbią vietą gyvenime. Kai daryti didelius žingsnius ima atrodyti pats laikas, nes o kada, jei ne dabar. Ir vis mažiau kyla klausimų ar tikrai, ar gailėsiuos kažkada, ar verta, nes imu suprasti, kad tas apmąstymų laikas yra kažkur miglotoj ateity, kuri ne tik kad neaiški, bet turi galimybę ir tiesiog neateiti. Arba ateiti šimtu kitų pavidalų, kurie bus netikėti, neapgalvoti, ir greičiausiai visiškai nesuplanuoti.
Ir dar supratau, kad kažkaip jaučiu trūkumą patyrimui. Gal todėl mintys apie dalykus, kurie kažkada atrodė ne ne ne, dabar atrodo nebe tokia bloga mintis. Nesinori savęs išbarstyti. Bet kažkaip truputį gyviau ir jausmingiau. Nebe su taure vyno, bet po žvaigždėtu dangum. Žinau, kad yra dar šimtai dalykų, kurių neatradau, nepadariau, nesuradau. Tačiau viena yra gera žinoti - šįmet new year resolutions atrodo tris kart arčiau, nei pernai.
