Žiema, žiema, dar nesibaik. Man taip gera, kai už lango pusnys ir baltumos, kai iš šaltuko parbėgi namo raudonai nukaitusiais skruostais, kai net vakarais nėra tamsu, nes visur aplink balta. Kai viskas taip lengvai ir tyrai apmirę. Tarsi tai atspindėtų, nežinau tik ar kaip yra, ar ko noris. O gal kokia esu. Baltumos ir tylumos, snieguoti miškai, nuo kalno čiužinėjantys vaikai, jau nutilę Kalėdinės melodijos ir visi susipakavę eglutes lig kito gruodžio. O juk tiek daug yra ką švęsti! Kumštinės pirštinės, mandarinai, kakava, raudonos nosys ir lyg netyčia raudonuojančios šermukšnio uogos. Dar neatsidžiaugiau. Dar neišsimaudžiau pusnyse, nepadariau sniego angelo, nepasivaikščiojau miške (gal gyventi reikia greičiau?). Žiema, pabūk dar.