Kažkas pasikeičia. Kai ateina ruduo, kai vakarai ilgėja. Kai susiduri su laiku/ atstumu/ amžiumi/ sezonais/būtinybėmis kaip neišvengiamais ir norui nepaklusniais dalykais. Kai pamatai senatvę ar apkabini brangų, kuriam laikui išvykstantį. Kai supranti, kad laikas yra vienas iš dalykų, kuris nesileidžia kontroliuojamas. Kai šmėšteli mintis apie gyvenimą, pasirinkimus, atsitiktinumus ir mirtį. Dar šiandien svarsčiau apie pirštines, kurių jau reikėtų, ir savo vairavimo įgūdžius, kurie po truputį tobulėja. Tokie visiškai nesusiję su filosofija dalykai.

O apskritai supratau, kad dalykus vertinti, suprasti ką gauni ar kuo svarbus buvo vienas ar kitas žmogus/patyrimas/dalykas/įvykis daug lengviau retrospektyviai, nei esant čia ir dabar. Tada supranti, kad kažkas išmokė juoktis, kažkas - kalbėti apie dalykus. Su kažkuo santykis buvo visai bevertis, bet privertė patikėti savim, o kažkas padėjo suprasti, kad laikas yra geras mokytojas. Žodžiu, kai žvelgi atgal - ten daug supratimų. Apie kiekvieną sutiktą. Apie tuos, kurie dar maišosi gyvenime, arba nebe. Apie tai, kaip būti man patiko, ir apie tai, kur eiti daugiau nenorėčiau. 

Kur kas sunkiau man kažkaip žvelgti į dabartį, kaip ateitį keičiantį momentą. Ir suprasti, kad žingsniai, kuriuos žengiu dabar, lems tai, kur būsiu ateity. Bet visai neseniai kvaršinus sau galvą šimtais klausimų kaip ir kodėl, didžiausias suvokimas buvo seniai atrastas - viskas veikia taip kaip reikia. Kiek ramybės ši frazė man neša. 

Visgi, gal kada pribręsiu daryti mankštą rytais. Būtų didelis pokytis. 

Begemotukas linki labos nakties*

O šiandien vasariškai lijo. Paryčiais ir visą rytą, dideliais lašais vanduo plovė žemę, aptaškydamas ją ir drėkindamas. Pabudau prie praverto lango užmigusi. Tyliai klausiausi. Koks gražus tas lietaus šniokštimas. Tokie palaimingai lengvi vasaros rytai. (Gal dėl to svajoju apie Balį ir Indoneziją, kur liūtis galėčiau stebėti tarp palmių šakų pasislėpus). Toks lengvumas ir gaiva lydi. Ir tik vėliau, beskaitydama knygą apie savo naujas pareigas ir vadovavimo subtilybes pajutau, koks palengvėjimas ir pakylėjimas atėjo. Kažkoks pokyčio metas, kuriam esu labai pribrendus. Jei kažkada įsivaizdavau save "po penkerių metų" (iki dabar puikiai prisimenu visą vaizduotėj nupieštą laimingą švytinčią jauną moterį, truputį karjeros ir truputį nuostabios draugų kompanijos apžavėtą), tai suvokiau, jog esu taip netoli to, kad net truputį baisu. Taip, dar ne viskas iki galo, ne visi taškai ant i, ir dar tik pradžios, kurios lydės per daugybę iššūkių apie kitus ir apie pačią save. Bet tuo pačiu kažkaip toks nuostabus tas esamasis momentas, kad gera gera gera širdyje. 

Dabar vis dažniau imu svajoti ir apie namus. Tokius, kokių norėčiau. Šviesius, erdvius ir baltus. Apie savo erdvę, į kurią gera sugrįžti. Žinau, jog iki jos nėra toli, ir ne kažkoks kosmosas turėti tai, apie ką svajoju. Toks žinojimas labai išlaisvina. 

O apskritai labai pamenu žodžius, kuriuos girdėjau iš vienos nuostabios moters. Apie tai, jog pasaulis yra begalinis, ir visa, ko norisi yra galima ir pasiekiama, tiesiog reikia nebijoti svajoti. Dream big. 

p.s. vis dar neatrandu šios vasaros dainos. 

Žingsniai nuo tada iki dabar kartais atrodo milžiniški. Kai pasakoju istorijas apie mokyklos laikų meilę, kai mokiaus dar net ne gimnazijoj, atrodo nutolę dešimtimis metų. Ir tas būtų nieko keisto, nes panašiai ir yra, jei ne istorijos, kurios nutiko prieš metus, atrodo beveik panašiai tolimos, nebe mano, nebe tikros... Net keista, kaip pasikeičia dalykai, žmonės, kaip laikui bėgant viskas tampa šiek tiek netikra. Gąsdina toks netikrumas, galvoju. O tuo pačiu priverčia galvoti, kad visa, ką turim, yra tiesiog dabar. Ir jaučiuosi laiminga, kaip kažkada seniai, turėdama savo naktis, kai kalbiesi apie dalykus, kuriuos ištarti sunku. Kai atpažįsti kitų žmonių frazes savo kalboj. Žmonių, kurie per trumpą laiką užėmė visai svarbią vietą gyvenime. Kai daryti didelius žingsnius ima atrodyti pats laikas, nes o kada, jei ne dabar. Ir vis mažiau kyla klausimų ar tikrai, ar gailėsiuos kažkada, ar verta, nes imu suprasti, kad tas apmąstymų laikas yra kažkur miglotoj ateity, kuri ne tik kad neaiški, bet turi galimybę ir tiesiog neateiti. Arba ateiti šimtu kitų pavidalų, kurie bus netikėti, neapgalvoti, ir greičiausiai visiškai nesuplanuoti. 

Ir dar supratau, kad kažkaip jaučiu trūkumą patyrimui. Gal todėl mintys apie dalykus, kurie kažkada atrodė ne ne ne, dabar atrodo nebe tokia bloga mintis. Nesinori savęs išbarstyti. Bet kažkaip truputį gyviau ir jausmingiau. Nebe su taure vyno, bet po žvaigždėtu dangum. Žinau, kad yra dar šimtai dalykų, kurių neatradau, nepadariau, nesuradau. Tačiau viena yra gera žinoti - šįmet new year resolutions atrodo tris kart arčiau, nei pernai. 

I fall in love just a little bit every day with someone new

Žiema, žiema, dar nesibaik. Man taip gera, kai už lango pusnys ir baltumos, kai iš šaltuko parbėgi namo raudonai nukaitusiais skruostais, kai net vakarais nėra tamsu, nes visur aplink balta. Kai viskas taip lengvai ir tyrai apmirę. Tarsi tai atspindėtų, nežinau tik ar kaip yra, ar ko noris. O gal kokia esu. Baltumos ir tylumos, snieguoti miškai, nuo kalno čiužinėjantys vaikai, jau nutilę Kalėdinės melodijos ir visi susipakavę eglutes lig kito gruodžio. O juk tiek daug yra ką švęsti! Kumštinės pirštinės, mandarinai, kakava, raudonos nosys ir lyg netyčia raudonuojančios šermukšnio uogos. Dar neatsidžiaugiau. Dar neišsimaudžiau pusnyse, nepadariau sniego angelo, nepasivaikščiojau miške (gal gyventi reikia greičiau?). Žiema, pabūk dar.