Vasaros dangūs būna truputį ypatingi. Kai norisi sulėtinti žingsnį, besimėgaujant tuo auksu nutapytu parku, namų stogais ir žmonių veidais. Nežinau ar saulės šviesa yra laimė (nors kažkaip tikiu, kad sąsajų tame yra), bet viskas atrodo truputį...paprasčiau. Ir nors emocijos ryškios ir aštrios (deja, ne tik malonios), pilna kažkokios ramybės, kad ir tai praeis. Jaučiu, kaip į kai kuriuos dalykus ar žmones reaguoju kur kas daugiau nei norėčiau, tuo pačiu jaučiu kaip raminu save sakydama "brangioji, luktelėk savaitę". Ir po tos savaitės didžiosios streso dalies tiesiog nebėra. Kažkaip leisti sau išbūti, išpykti, išsakyti, džiaugtis, vilioti, bandyti, dalintis - leisti patirti. Tai atrodo dabar man yra svarbu. Ir nors žinau, kad gali būti netikra, kažkaip smagu girdėti tuos šimtus gražių žodžių, atėjus į darbą gauti bučkį į skruostą, nes kažkas per savaitgalį pasiilgo, susitikti nesimačius ištisus metus ir plurpti visą vakarą apie gyvenimą... o kur dar laukiantys iššūkiai, žygiai, jūros ir indėnai! Vasaros liko nedaug, bet liko dar daug padaryti! O ruduo kogero skambės su "come si dice"...:) Ir gal dar truputį "hola", jei viskas okey. 

Ir nežinau ar tai vasara, ar aš pati, jaučiuos šiek tiek... apsinuoginus. Kai prisileidžiu arčiau, jaučiu labiau, išgyvenu daugiau. Gal čia ta aplink kasdien tvyranti paauglystė daro savo, o gal tiesiog...aš?