Būtent šiandien - esu be pykčio

Būtent šiandien - esu be nerimo

Būtent šiandien - esu dėkinga gyvenimui

Būtent šiandien - esu sąžiningai užsidirbanti pragyvenimui

Būtent šiandien - esu mylinti žmones

Taip sakyti mane mokė jis, kai dar kartu ėjom į joga nidra užsiėmimus, domėjomės vedomis ir prieštaravom bendruomenės normoms. Nes kūrėm savą pasaulį ir jis buvo puikus. Sakau tai be nostalgijos, tik su suvokimu, kad kiekvienas žmogus atneša į gyvenimą dalelę savęs ir kartu galima kartu ištisus romanus nuotykių, jausmų, istorijų, jei tik yra tam noro ir prasmės. We learn how to love by loving - sakė prie Piedros upės. Ir gal iš tiesų. Nebėgti, nesislėpti, neužgniaužti, o jausti, išgyventi, išbūti yra tai, kame galima augti. Net jei jausmai, kuriuos tenka turėti - baimė, nerimas, nesaugumas - yra toli gražu ne patys maloniausi. Bet jie augina. Moko priimti kitą, o dar labiau - priimti save, taip netobulai tobulą. Vienas blogiausių dalykų, ką gali padaryti baimė ir nerimas, yra priversti sudvejoti savo verte bei atimti buvimo džiaugsmą. Ir tokiu momentu, kai jau beveik beveik, tada ir prisimenu, jog būtent šiandien - esu be pykčio... Ir tas tikrai nepakeičia situacijos. Bet pakeičia mintis. Į ramesnes, šviesesnes, laimingesnes... Tada galiu papasakoti tau, kaip jaučiuosi; tada galiu parašyti vieną kitą puslapį darbo, kurio nemėgstu; tada galiu išbėgti pabėgioti ir nusišypsoti už rankų susikibusiai porytei, kurią pralenkiu; tada galiu pagalvoti, kad iš tiesų jau reikėjo skirti laiko šeimai; tada galiu pagalvoti, kad anyway - viskas bus gerai. 

Turiu šimtą norų :)