Ieva Narkutė - Pirmosios meilės daina

Beapsipirkinėdama net kelioms dienoms į priekį galvoju, jog šaldytuvas tuoj nebebus tuščias. Vadinasi, grįžtu namo. Su žaviais rudeniškais lietumis, basutes pakeisdama bateliais, vis dažniau atrasdama savo mėgstamas skaras vėl apsivyniojusias kaklą. Tokiais vakarais kaip šis lietingas sekmadienis iš tiesų jaučiu džiaugsmingą melancholiją. Sugrįžti gera. Ypač tada, kai pasiilgsti ir jauti, jog kažkas laukia. Šįkart po visos vasaros maudynių, klajonių, kelionių, plepesių, akimirkų, žmonių, vietų - laukia namai. Jaukūs. Tiesa, vienas svarbus dalykas čia labai pasiilgtas ir laukiamas - mylimosios juokas. Bet ir jis čia sugrįš, išmaišęs tolius tolimuosius. Tada jau bus pilni namai. Tiesa, svečių batai čia ne mažiau laukiami. Atbunda noras daryti vakarienes ir gurkšnoti vyną.

Sudėti visos vasaros įspūdžius į krūvą būtų sunku. Gal net neišeitų, kai atrodo kad nutiko tiek daug visko skirtingo. Net ir pastarųjų dviejų savaičių akimirkas sutalpinti į vaizdus ir žodžius sudėtinga. Tik tas jausmas neapleidžia - gera gyventi, gera gyventi, gera gyventi... Ir mylėti visus tuos, kurie aplink. Murkiu kaip katinėlis, kai man glosto galvą. Apsikabinti galiu šimtą kart per dieną. Nemėgstu miegoti viena. Atvirumas kartais stebina. Kartais - labai prajuokina. Kartais - priverčia susimąstyti. Kartais kažko išmoko. Šypsausi vien pagalvojus apie tas tobulas akimirkas, kai iš tiesų jaučiausi kaip filme. Pasirodo juos stato pagal tikras vietas ir emocijas :)

Daryti sprendimus niekada nėra lengva. Laukti jų - kogero nelengva taip pat. Bet būna, kad svetima laimė man tiek pat ar net daugiau svarbi, nei manoji. Dėl to norisi laukti kantriai. Nors kai įsivaizduoju save po penkerių metų, kažkodėl labai aiškiai galiu įsivaizduoti tuos didelius langus ir saulėtą virtuvę, skendinčią ruošiamo maisto kvapuose. Norai paprasti ir žemiški. Kad galėčiau šypsotis. Ir dar apie artimųjų svarbą. Kartais ji išties didesnė, nei norime sau pripažinti. Galima tai vadinti kaip nori, bet šeima yra pamatinė vertybė. Ir kai sakoma "neįsivaizduoju, kad galėčiau su juo/ja turėti vaikų" turbūt irgi daug ką pasako. Kaip ir mintis "galėčiau su juo gyventi". 

Muzika: S.Carey - In the Stream

Kažkaip taip turėtų skambėti melodija, suliejanti traukinio ratų ritmingą dunksėjimą su lietaus lašų barbenimu į langus ir jausmą viduje, kupiną šilumos, meilės, ilgesio, draugiškumo, vaikiškos nuostabos ir trupučio pasiaukojimo. Tokias akimirkas filmuoja režisieriai, norėdami perteikti išsiskyrimus ir susitikimus, gilius apmąstymus, ramybę, meilę, gilius jausmus. Tiesa, jei ten matytume mane, tai šią nuostabią melodiją lydėtų ne besiplaikstantys plaukai, o saldus snaudulys pasirėmus ant krepšio, nors tai nė kiek nemenkina akimirkos grožio. 

Gražūs tie kilometrai, kuriuos nuvažiuoji pas žmones, kurie laukia. Dar gražesnis yra buvimas su jais - toks paprastas, nuoširdus, atviras. Galvoju, kogero toks jausmas turėtų būti šeimoje ir namuose, į kuriuos gera grįžti. Kai pietus palydi nerūpestingos kalbos, kartu gera daryti bet ką, o paprastos dienos teikia ne mažiau džiaugsmo nei ištaigingos pramogos. Tobulumas slypi paprastume? Nežinau kas yra paprastumas. Žinau, kas yra paprasti dalykai - apkabinimas, šypsena, buvimas šalia. 

Esu labai turtinga. Ne pinigais - žmonėmis. Galvoju, jog kažkada labai išgyvenau, nes neturėjau su kuo nueiti išgerti kavos. Dabar atrodo jau tenka pasiplanuoti laiką, kad spėčiau pamatyti visus, kuriuos norisi. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie moko mane jaustis laiminga, laukiama ir mylima. O atrasti to laiko visada reikia, kai tai yra svarbu ir laukiama. 

Kartais pagalvoju apie tai, kai sakei - o kas bus tada, kai nebus tų kam bus su manim įdomu, kai nebenorės niekas susitikti? Galvoju, toks laikas irgi vertingas. Pažinti save, suprasti, ko norisi, susidėlioti dalykus gyvenime. Bet bendravimas yra dovana. Reikia mokėti ją saugoti.