...kvepiantis vakaras, beieškant jaukumos kažkur ant stalo įtaisant vasara kvepiantį puodelį, o gal tiesiog jaukiais vakarais, ieškant jam vietos tarp visų anketų, konspektų, programų, ieškant vietos mintyse, bandant ten įterpti pokyčius, pasitenkinimą gyvenimu, migracijas ir emigracijas, skaičiukus, statistikos departamento puslapius... Ne, iš tiesų nesimokau daug. Tik vaidinu arba jaučiuosi. Arba galvoju, kad turėčiau. O kur kas labiau neramina ne darbas, kurį, žinau, parašysiu. Labiau neramina ateitis, kuri apgaubta miglom ir dvejonėm labiau, nei bet kada ją beprisimenu. Gal kad atmintis trumpoka. Blogiausia, kad nežinau ko noris. Viena vertus - vėjų, nepažintų erdvių, žmonių, vakarėlių ir dar miljono dalykų, kurie yra kažkur, toli, pašėlę, įspūdingi, kuriais galima didžiuotis, post'inti feisbuke, klijuoti ant sienų bei vadinti best time of my life. Kita vertus jausmas ir toks, kad noriu įsimylėt, įsikurt, na, gal pakeist miestą čia šalimais, į sostinę, ir nieko man iki pilnos laimės netrūktų. Taip, gal italų kalbos kursų vakarais, bet tik tiek. Ir nežinau ar čia jau užsisėdėjimas ir užkerpėjimas, ar nedrąsumas, ar tiesiog pavasaris veja visas mintis į vieną neišpainiojamą gniutulą, kurį telieka palikti likimo valion ir tiek žinios. "Visada turėdavau savo destination jau keletą metų. Žinojau važiuosiantį Italijoj, po to - Anglijon, po to - Suomijon, po to - Romon, ir būdavo ramu. Dabar nebeturiu, gal tai ir neramina" pasakojau šiandien A. stotelėje belaukiant troleibuso. Iš tiesų, neramu.
Ir po kelionių, kurių nepamenu, imu grįžti į vietas, kurias jau buvau aplankiusi, tik vėl nedrąsiai mindžikuodama. Nežinau, ar taip man patinka labiau, ar kitaip. Vis dar neatsakau sau į šį klausimą. Gal dėl to, kad labiausiai patiko trečiaip, padovanojus man popietę visai netikėtai ir visai tikėto žmogaus, kai galvojau, kad štai taip norėčiau, kad būtų visada. Dievai, kiek daug žodžių ir minčių vėl ateity, vėl planuose, svajonėse, kurie kažkokie aptakūs, neaiškūs, migloti ir nežinia ką žadantys. Kaip nemoku būti čia ir dabar, kaip labai labai nemoku.
