Galbūt visada pabaigos kvepia pradžiomis, o pradžios - pabaigomis. Ir nedrąsu, nedrąsu žengti žingsnius, o gal baisu, kad nėra to virpulio, kuris turėtų būti kažką pradedant. Ir kad dar nepradėjus galvoju apie tai, kad gali nebūti taip, kaip norisi, o būti taip, kaip bijosi. Nesinori lyginti - kiekvienas kelias vis kitoks. Kita vertus, paskutiniajame jaučiau, kad man to labai reikia. Dabar reikia taip pat, galvojau, dėl visai kitų priežasčių. Imu suvokti, kad visai dėl tų pačių. Visai dėl tų pačių. Pažiūrėsim ar išeis taip pat į gera. Bet jau dabar suprantu, kiek daug atvirumo tam reikės. 

Ir dar šiandien gimtadieniai. Mylimųjų. Tų, kurie buvo, ir tų, su kuriais sieja daugiau negu santykis. Kartą pasakius myliu, myliu visada. Dar vis jaučiu taip pat. 

Kai kalbėjom su Paulina kur dabar esu, sakiau, jog nežinau. Laiminga esi, sakė man, kai kurie žmonės šio etapo niekada neprieina. Nėra jis lengvas. Bet tikiuosi, jog kažkur vedantis. 

Kažin ar įmanoma vieną rytą atsibusti ir suprasti, jog pradėjai kitą etapą. Viskas vyksta pamažu. Bet imu svarstyti - ilgai tam ruošiantis, gal įmanoma? 

Dabar skambu štai taip: http://www.youtube.com/watch?v=uUaRPpnsfb4&feature=share